Futbolo treneris Andrius Bendikas
Gerą reprezentacinę Tauragės miesto futbolo komandą turėsime, tik tada, kai išugdysime daugiau pajėgių futbolininkų, galinčių rungtyniauti 1 arba A lygoje. Kalbu apie jaunus, 16–19 m. amžiaus tauragiškius, kurie dar mokosi mokykloje ir ateityje gins savo miesto garbę.
Kitu atveju komandai reikia samdyti legionierius. Žinoma, reikia vieno kito vyresnio futbolininko. Ir jų Tauragėje yra, pavyzdžiui, Laimonas Trakšelis, Simonas Pilypas, Simonas Babilius ar Lukas Artimavičius, Martynas Dapkus, Egidijus Auryla, Lukas Bielskis. Nesakau, kad negalima vieno kito užsieniečio pasisamdyti, bet neužmirškime, jog geresni žaidėjai renkasi geresnius pasiūlymus. O Tauragėje savivaldybė neduos milijono eurų, nėra nei rėmėjų tokių stiprių, kurie galėtų 5–10 metų investuoti po 100 tūkst. eurų ar pirkti reklamą už tokią sumą. Investuotojai nori tik vieno dalyko – kad klubas garbingai rungtyniautų aukščiausioje Lietuvos lygoje. Ir mes jau žinome, kad tam, jog sėkmingai rungtyniautum aukščiausioje A lygoje, klubui reikalingas apie 300 tūkst. eurų per metus biudžetas. Iš kur jį gauti? Pažiūrėkime į užsieniečių praktiką.
Europos valstybių (miestelių, tokio dydžio kaip Tauragė) patirtis rodo, kad sujungus visus finansinius šaltinius (verslą, reklamą, rėmėjus, mokyklos, akademijos pajamas, renginius, 2% gyventojų paramą, geranoriškas kompensacijas už kokybišką žaidėjų parengimą bei savivaldybės paramą) į vieną darinį mes galėsime kalbėti apie klubinę sistemą. Tai toks organas, klubas, struktūra, organizacija, sistema, vadinkit kaip norit, kuri duotų miestui gerą įvaizdį ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu (žinome, jog „Tauras“ jau rungtyniavo Europos taurės etapuose).
Tauragės futbolo mokykla-akademija siekia parengti daugiau kokybiškų ir Europos klubų standartus atitinkančių futbolininkų, kurie garsintų mūsų miestą užsienyje. Tokių, kaip, pavyzdžiui, Ernestas Šetkus ar Edvinas Gertmonas, Martynas Dapkus, Lukas Artimavičius. Ir čia tik keletas Tauragės futbolininkų, paskutiniu metu rungtyniaujančių Lietuvos rinktinėse ir Europos klubuose. Kuriame sistemą, rengdami sveiką ir aktyvų žmogų valstybei, miestu, klubui. Jis mokės dirbti komandoje. Nes futbolas, kaip ir kitos komandinės sporto šakos, moko komandinio darbo supratimo ir lavina atitinkamus įgūdžius. Tokia sistema žmogų moko tapti sąmoningesniu, nes žaidimo metu yra įvairiausių situacijų, kurios kelia prieštaringas emocijas, o jas reikia išmokti greitai atpažinti ir suvaldyti. Privalu nusistatyti emociškai taip, kad komanda pasiektų pergales.
Turėdami tokį klubą su tokia komanda, vėl subursime pilną stadioną žmonių, kurie turės dar vieną vietą kur susitikti, bendrauti ir turiningai praleisti laiką. Tiesa, reikėtų išugdyti ir sirgalių kultūrą, kad jie nesikeiktų, o dainuotų, tai, turbūt, dar vienas nelengvas uždavinys kuriantiems Tauragės futbolą.
Šiandien noriu pasidžiaugti, kad vaikų, užsiimančiu futbolu, Tauragėje netrūksta. Šio sporto naudą jaučia visi: vaikai, kurie sportuoja, ir futbolininkai, kurie dėl kokybiškų treniruočių, efektyvių treniravimo programų pasiekia savo svajonių. Miestui – tai naujos darbo vietos, miesto žmonėms – laisvalaikis, pramoga.
Tik taip ir sukursime kitokią Lietuvą, kitokį futbolą. Tvirtai tuo tikiu. Šiuo metu Tauragės futbolo mokyklą lanko 80 vaikų nuo 3 iki 19 metų amžiaus. Čia dirba pozityvūs treneriai, o vaikai mėgaujasi geromis emocijomis. Puikiai pamenu, kai pradėjome kitokias treniruotes aerobikos salėje: lavinome koordinaciją, stiprinome kojų pėdas. Netrukus iškovojome ir pirmąsias, galbūt ne tokias dideles pergales, tačiau atnešusias mums daug džiaugsmo.
Šiuo metu Tauragės futbolo mokykla yra pasirašiusi 30 sutarčių su mažaisiais sportininkais. Iki metų pabaigos jų turėsime apie 80. Iki 2021 metų, tikėtina, jų bus jau apie 300.
2017 metams esame iškėlę tikslą įdarbinti dar 4 darbuotojus. Mokykla turės savo žaidėjų vadybininką, profesionalius trenerius, kompiuterinę medicinos įrangą. Planuojama, jog iš vaikų krepšelio mokykla surinks apie 13 tūkst. eurų. Didesnis trenerių skaičius leis efektyviau treniruoti vaikus, pasikeis iki šiol sausakimšų sporto salių praktika.
Mūsų mokyklos misija paprasta – daugiau gerai parengtų vaikų futbolo akademijoms ir vyrų futbolui, miesto reprezentacinei komandai, Lietuvos rinktinėms.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Pirmajam pašnekesiui pasikvietėme jau kiek daugiau nei metus Švč. Trejybės bažnyčioje šeimininkaujantį kleboną Marių Venskų. Pirmiausia dėl to, kad jis mūsų mieste dar neseniai. Dėl to įdomu, kokį įspūdį per metus suspėjo susidaryti apie tauragiškius ir Tauragę. O dar ir dėl to, jog ieškant nuoširdaus, atviro ir šilto pašnekovo pirmiausia mintis kilo apie jį. Jūsų dėmesiui – pokalbis prie kavos, kuria mus vaišina „Saldumynų namai“.
Rytas po rinkimų. Tauragiškiai pasirinko – nors ir nedidele persvara, daugiau savo balsų paskyrė ne dabartinių valdančiųjų kandidatui. Rinkėjas neįsigilino į kvietimą pagalvoti „Į priekį ar atgal“ ir įjungė atbulinę pavarą.
Tauragės Vaikų ir jaunių sporto mokyklos bendruomenės parengė nuomonę dėl 2018 metų rugsėjo 7 dieną publikuoto straipsnio „Sėdėję ant valdiškos kėdės, dabar turės dirbti“.
Po liepos 3 dieną pasirodžiusios „Tauragės kurjerio“ publikacijos „Įspėjo apie pavojų: panašu į tiksinčią bombą“, Tauragės apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba patvirtino, kad Tauragės šilumos tinklai (TŠT) biokurą sandėliuoja nepažeisdami Valdybos patvirtintos sandėliavimo schemos ir priešgaisrinės saugos reikalavimų. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas Kristijonas Paliutis teigia, kad leidinio publikacijos tikslas – viešas spaudimas bendrovei, kuriuo siekiama pakeisti Tauragės šilumos tinklų biokuro pirkimo politiką. Tauragės šilumos tinklų valdybos pirmininkas K. Paliutis užsimena ir apie galimus „Timbex“ ir Tauragės miškų urėdijos atstovų interesus. Jo prašymu spausdiname visą raštu atsiųstą komentarą:
37-erių kraštietis Vitalijus Klumbys puikiai žino emigracijos skonį. Pabuvojęs ne vienoje užsienio valstybėje, šiandien Australiją jis vadina antraisiais namais. Pakalbintas apie gyvenimą svetur, darbą su profesionaliais žirgais ir egzotišką klimatą, vyras galop pripažįsta, jog namų ilgesio niekas neatstos.
2 valandos per dieną, maždaug tiek dažniausiai Vilniuje užtrunka kelionė į darbą, iš vieno miesto galo į kitą, žinoma, jeigu tau pasisekė ir šiandien nepakliuvai į eismo kamštį. Atrodytų ne tiek ir daug? Tačiau per savaitę tokių valandų susidarytų net 10, per mėnesį – 44 valandos, kalbant apie metus, valandų skaičius išaugtų net iki 528, o tai reiškia 22 dienas. Ką galima nuveikti per 528 valandas? Galima perskaityti dešimtis knygų ar peržiūrėti maždaug 264 filmus, arba paskirti savo laiką mėgstamam hobiui, ar gvildenamai verslo idėjai.
Sudėtinga diskutuoti su oponentu, kai yra vartojamos tokios frazės: „sutriuškintas“, „propagandinio karo strategas“ ir daugybė panašių išsireiškimų. Didžiulis straipsnis, išpirktas už mokesčių mokėtojų pinigus, nelabai yra kam suprantamas.
Būtent tokios mintys kyla skaitant Donato Simaičio, ilgamečio UAB Tauragės šilumos tinklai direktoriaus, o šiuo metu bendrovės valdybos nario, teiginius 2016 m. gegužės 3 d. „Tauragės kurjerio“ straipsnyje „Tauragės šilumos tinklų planai: ką stengiamasi nuslėpti?“
Sportas visuomet buvo svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Vieni sportuoja tam, kad pagražintų kūno formas, numestų svorio, kiti – savo malonumui, o tretiems sportas yra tiesiog kasdienis darbas ir pragyvenimo šaltinis.
Vasario 16-ąją „Tauragės žinios“ sulaukė tauragiškės žinutės su nuotrauka. Jauna moteris rašo: „Lietuvos valstybės atkūrimo dieną man labai užkliuvo Taurų nuotykių parko pilyje kabanti nuplyšusi vėliava... Baisu žiūrėti, jau geriau visai jos ten nebūtų“.
Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – dieną, kai lietuvių Tauta paskelbė pagaliau išsivaduojanti iš carinės Rusijos pirmosios okupacijos, trukusios apie 120 metų. Už šią dieną Lenino-Stalino įpėdiniai žiauriai atkeršijo Lietuvai, atėję antrosios okupacijos 1940 m. ir grįžę siautėti 1944 m.
Į „Tauragės žinių“ redakciją užsukusios tauragiškės išsakė savo nuomonę apie Tauragės vasaros estradoje vykstančius koncertus.
Beveik kasdien Tauragės rajono žmonėms viešojoje erdvėje pateikiami, mano suvokimu, patys absurdiškiausi vertinimai apie savivaldybės naujai išrinktos vadovybės darbus. Tokia, mano nuomone, klaidinanti informacija socialdemokratų dėka plinta rajono žiniasklaidos priemonėse bei per uolius bendrapartiečius. Bet kokia kaina stengiamasi kompromituoti Tauragės rajono merą Sigitą Mičiulį ir jo komandą. Pasinaudojant pramanytais teiginiais, rezgamos virtinės intrigų.
Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.
Tauragiškiai dar pilni neišdildomų šventinių įspūdžių ir neiškenčia jais pasidalinti su kitais: juk Tauragės miesto šventė „Tauro ragas“ padovanojo gausybę renginių. Ne vieną iš jų dar ir ateityje ilgai minėsime kaip reikšmingą kultūrinį įvykį Tauragės gyvenime.
Pasibaigė gana sudėtingi, daug emocijų sukėlę pirmą kartą surengti tiesioginiai mero rinkimai. Jų aktualumą ir svarbą rodo ir rekordinis rinkėjų dalyvavimas. Įvyko savotiškas revoliucinis persitvarkymas. Tie, kas buvo valdžioje, turėjo svarius teisėtus ir neteisėtus įgaliojimus. Jie liko už borto – opozicija triumfuoja. Daug kam, ypač buvusiems valdžioje – šokas, staigmena, dar nelabai susigaudo, kas įvyko. Kitiems tai politinės karjeros pabaiga. Kaip liaudis sako, nėra nepakeičiamų, yra tik nepakeisti.
Automobilį vairuoju nuo 1986 metų. Noriu išsakyti savo nuomonę dėl neatsargaus pėsčiųjų elgesio kelyje ir jų netolerantiškumo vairuotojų atžvilgiu. Kelių eismo taisyklių turi laikytis visi.
Valstybės gynimo tarybai nusprendus, kad būtina papildomai stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir laikinai atnaujinti privalomąją pradinę karo tarnybą vis galvoju, ar atsiras tauragiškių, ginsiančių Karšuvos kraštą. Per 15 metų čia nebeliko tokių patriotinių organizacijų, kaip Jūrų skautų flotilė, o greta išblizgintų rusų karių kapinaičių, „pavargęs“ Sausio 13-osios paminklas atrodo mažų mažiausiai nepagarbiai.
Esu religingas žmogus ir negaliu tvertis savyje, kai į rinkiminį vajų mūsų mieste nevengia įsitraukti ir kunigai, o Dievo namuose brukama politinė agitacija. Ne man vienam atrodo neetiška ir amoralu, kai tiek katalikų, tiek evangelikų bažnyčių skliautuose skamba kunigų pagyros politikams, liaupsinama viena partija. Absurdas, kai politika persipina su tikėjimu. Žmogus jau nebežinai, kuo tikėti.
Artėja savivaldybių rinkimai, o tai kiekvieną mūsų priverčia labai susimąstyti – ketveriems metams išrinksime tuos, kurie vadovaus, dirbs rinkėjų gerovei.
Pagaliau ir mano namus pasiekė artėjančių rinkimų informacinis leidinys. Turėjau galimybę bent paviršutiniškai susipažinti su kandidatais į rajono savivaldybės tarybą bei mero kėdę.
Artėja Vasario 16-oji – kiekvienam lietuviui brangi šventė. Tuo pačiu ir lemtinga. Vasario 16-tą, prieš 88 metus, Lietuva neteko daktaro Jono Basanavičiaus. Ką lietuviui, tikram savo šalies patriotui, reiškia ši neeilinė asmenybė, manau, aiškinti neverta.
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso.
Netrukus minėsime Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Ypač gražiai Lietuvoje ji buvo švenčiama praėjusiais metais, kai į krūtinės atlapus lietuvaičiai segėsi ženkliuką – „Neužmirštuolės žiedą“, simbolį orios, savarankiškos ir sėkmingos Lietuvos. Tikiu, šios akcijos rengėjai šiemet neaplenks ir Tauragės, kurioje aukščiausi politikai segi krauju išpurvintą išdavikišką Georgijaus juostelę.