Sergejus ir Aleksandra su dukrele Emilija ir sūnumi Zacharu
Autorės ir Audronės Fetingienės nuotraukos
Irina ir Nazaras
Roma ir Roksalana su dukrele, keliaudami į Lietuvą, nepaliko ir savo mylimo katino
Su pabėgėliais buvo susitikęs ir Tauragės meras Dovydas Kaminskas bei Ukrainos konsulas Lietuvoje
Palaikydami Rusijos užpultą šalį, labdarą nešė ir maži, ir dideli
Padovanojo tauragiškiai ir greitosios pagalbos automobilį
Į mūsų šalį jau plūsta nuo karo Ukrainoje bėgantys žmonės. Nemažai jų apsistoja ir Tauragėje, ir tauragiškiai pasirengę jiems padėti kuo tik gali. Svečių namuose „Alante“ jau įsikūrė kelios ukrainiečių šeimos. „Tauragės žinioms“ jos papasakojo, kas vyksta Ukrainoje ir ką teko išgyventi keliaujant į Lietuvą. „Mes sužavėti lietuvių palaikymo ir dosnumo. To nesitikėjome“, – visi kaip vienas tvirtina jie.
„Labai sunku palikti namus“
Ivana iki karo dirbo miesto dūmoje, devynmetis sūnus lankė mokyklą. Deja, prasidėjus karui miestą teko palikti. Imta bombarduoti netoliese, vos už 40 km, esantį Lucką, kitus miestus. buvo subombarduotas gretimo Rovno oro uostas. Prasidėjo ir netoliese esančio Žitomiro miesto apšaudymas.
Per žinias kalbėdavo, kad Rusija gali pulti, bet mes tikėjomės, kad to nebus. Buvo netikėta, – teigia Roksalana
– Nusprendėme bėgti, kol nevėlu, – vos sulaikydama ašaras pasakoja Ivana. – Susirinkome būtiniausius daiktus, vaikus, ir abi su drauge, kuri turi du vaikus, išvažiavome. Morališkai buvo labai sunku išvažiuoti, palikti namus, viską, kas ten yra. Ir neaišku, ar grįšime... Labai noriu grįžti... Tačiau kai kalba eina apie vaiko gyvybę, reikia priimti sprendimus, kad ir sunkius. Labai baisu, bet meldžiamės ir tikimės, kad viskas bus gerai...
Abiejų moterų vyrai dirba Tauragėje, todėl abejonių, kur važiuoti, nekilo. Vyrai jas pasitiko prie Lenkijos sienos.
– Jei vyras nebūtų buvęs čia, pati nebūčiau pasiryžusi važiuoti su vaiku į kitą šalį. Sesuo su dviem vaikais, tėvai, vyro sesuo su šeima, jo tėvai liko Ukrainoje. Ryšys su jais yra, kol kas jiems viskas gerai, – pasakoja Ivana.
Kelionės būta sunkios. Vien tik iki Lenkijos sienos kelyje jie užtruko 36 valandas, dienomis ir naktimis teko stovėti automobilių eilėse, nebuvo kur nusipirkti nei vandens, nei maisto – moterys turėjo tik tai, ką pasiėmė iš namų. Tiesa, vėliau jau atsirado savanorių, kurie dalijo maistą, vandenį, higienos priemones. Savanorių jos sako sutikusios ne tik Lenkijoje, bet ir pačioje Ukrainoje. Prie Lenkijos sienos teko 24 valandas stovėti 10 km eilėje. Prie Lietuvos sienos moteris pasitiko jų vyrai ir atsivežė į Tauragę.
Ivana sako, kad mūsų miestas ją pasitiko labai šiltai – čia puikios sąlygos, jauku, šilta, viskuo pasirūpinta.
Kelionė iki Lietuvos – be galo sunki
Irina laukiasi kūdikio, todėl ją Ukrainą ištikęs siaubas sukrėtė itin smarkiai. Ji prisipažįsta visą kelią iki Lietuvos verkusi, niekaip negalėjusi nusiraminti. Į Tauragę ji važiavo todėl, kad čia dirba jos vyras Nazaras.
– Mes gyvename Rovne, prieš man išvažiuojant ten buvo subombarduotas oro uostas, – pasakoja Irina. – Rimti mūšiai tada vyko Kijeve, Žitomiro srityje, Charkove, kitose vietose toliau nuo mūsų.
Beje, Irina pasakoja, kad netoli Charkovo, kaime, gyvena jos mama, kuri padeda Ukrainos kovotojams kuo tik gali – priima pabėgėlius iš miestų, stato blokpostus, gamina Molotovo kokteilius.
– Nuolat palaikome ryšį, kol kas jiems viskas gerai, – pasakoja Nazaras.
Irina atsidūsta, kad kelionė iki Lietuvos buvo be galo sunki – važiuoti teko tris paras. Ji važiavo su Nazaro broliu ir jo šeima su trimis vaikais, dabar jie apsistoję Šiauliuose.
– Visi keliai buvo tiesiog užkimšti automobiliais. Mano brolis daug metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, jis nusprendė važiuoti per kaimus. Tačiau išvengti kamščių vis tiek nepavyko. Važiavo aplinkui, per Vengriją, Karpatus.
Mes gyvename Rovne, prieš man išvažiuojant ten buvo subombarduotas oro uostas, – pasakoja Irina
Irina prisipažįsta – kelionėje pervargo, išseko besinervindama:
– Buvo labai baisu, – pasakoja penktą mėnesį nėščia moteris. – Atvykę į Tauragę jau pirmą dieną nuvažiavom į ligoninę, mane patikrino. Ačiū Dievui, viskas gerai. Tiesiog buvau nerviškai išsekusi.
Ji labai dėkinga tauragiškiams už puikų priėmimą, sudarytas puikias gyvenimo sąlygas:
– Gyventi yra kur, šilta, maisto yra, viskas kuo puikiausiai. Apie tai net nesvajojom.
„Ukrainiečiai savo šalies neatiduos“
Sergejus sako su tauragiškiais dirbąs jau 6 metus – perkąs čia automobilius ir gabenąs juos į Ukrainą. Nors dabar verslas sustojo, tarp tauragiškių jis turi daug draugų ir pažįstamų, taigi užklupus karui abejonių nebuvo – jis iškart nusprendė šeimą atsigabenti čia. Žmona Aleksandra su dviem vaikais – trimete Emilija ir septynmečiu Zacharu atkeliavo čia su savo drauge Ivana, o vyrai laukė jų prie Lenkijos sienos.
Nors nerimauja dėl namų Ukrainoje, ten likusių daugybės nupirktų automobilių, Sergejus džiaugiasi, kad pagaliau šeima yra kartu su juo, sveiki ir gyvi. Vis dėlto labiausiai jis išgyvena dėl savo šalies, kurioje dabar sprogsta bombos ir žudomi žmonės, tačiau yra įsitikinęs – ukrainiečiai savo šalies neatiduos, kovos iki paskutinio kraujo lašo. Jis visa širdimi tiki, kad jo šalis laimės karą, nes tiesa privalo nugalėti.
– Rusija užpuolė taikius, paprastus žmones, tačiau mes ginsimės kiek tik galėsime. Ir mes nugalėsime! – šventai tiki Sergejus.
Kariaujančiai savo šaliai jis padeda ir būdamas Lietuvoje – ne tik renka kovojantiems ar sužeistiesiems reikalingus daiktus, bet ir pats perka kariuomenei reikalingos įrangos – su pastarąja siunta į Ukrainą iškeliavo jo nupirktas termovizorius.
„Ukraina laimės bet kokia kaina“
Iš Rovno miesto Ukrainoje atvažiavę Roksalana ir Roma su penkiamete dukrele Tauragėje – trys dienos. Roma – Nazaro brolis, jis ir atvežė Iriną.
Pasak Roksalanos, žmonės iki paskutinės minutės netikėjo, kad karas bus – niekas neįsivaizdavo, kad Putinas išdrįs pulti taikius suverenios šalies gyventojus. Pasak jų, viskas prasidėjo nuo Luhansko ir Donecko, neramumai ten tęsėsi 8 metus.
– Per žinias kalbėdavo, kad Rusija gali pulti, bet mes tikėjomės, kad to nebus. Buvo netikėta, – teigia Roksalana.
– Mūšiai prasidėjo vasario 24-ąją, 4 val. ryto, – pasakoja Roma. – Paskambino Roksalanos mama, gyvenanti Rovno centre, ir pasakė, kad prasidėjo karas. Iškart įsijungėm naujienas, pamatėm, kad bombarduojami miestai, prasidėjo diversantų spec. operacijos – jie iš anksto buvo padėję sprogmenų visur miestuose ir ėmė juos padeginėti, kad sukeltų paniką ir sumaištį. Pirmą karo dieną dar važiavau į darbą, pas mus buvo gana ramu, antrą dieną, apie 6 val. ryto, susprogdino mūsų oro uostą. Nebeliko ko laukti – man svarbiausia, kad šeima būtų saugi. Pradėjom ruoštis ir 11 val. jau išvažiavom. Važiavom link Lvovo, pravažiavom oro uostą. Jau kitą dieną pravažiuodami matėm daugiau sugriovimų, nuolat aidėjo oro pavojaus signalai.
– Mano mama slepiasi rūsyje, kai ima kaukti oro pavojaus sirenos, visi bėga į rūsius, – pasakoja ir Roksalana. – Per mūsų miestą nuolat lekia raketos – nežinau, tai balistinės raketos ar kokios ten.
Roma pasakoja, kad jų miestą visiškai pasirengusi ginti ne tik kariuomenė, bet ir keliasdešimt tūkstančių rezervo karių. Visi, kurie liko, pasirengę ginti savo šalį. Tiems, kas moka elgtis su ginklais, išduodami šautuvai.
Karo padėtis paskelbta iškart po šalies užpuolimo, tad visi vyrai privalo likti ir ginti savo šalį. Tačiau Roma turi rimtų sveikatos bėdų, antrąją neįgalumo grupę, tad kariauti jis negali.
Jis įsitikinęs, kad karą Ukraina laimės bet kokia kaina:
– Ukrainiečiai – ne ta tauta, kuri pasiduotų. Jie kausis iki paskutinio atodūsio. Be to, mums padeda kaimyninės šalys ir visas pasaulis, Rusijai įvedamos sankcijos. Rusai neturi išeities – arba jie badu mirs, arba nežinau, ką su Putinu padarys.
Palaikymas – labai didelis
UAB „Farenda“ priklausančiuose svečių namuose „Alante“, kaip pasakoja jų vadovė Audronė Fetingienė, nuolat apsistoja daug ukrainiečių – tai pagrindiniai jų klientai, daugelis tapę netgi draugais. Todėl dabar, kai Ukrainą užklupo karas, ji sako jaučianti pareigą pasirūpinti šiais žmonėmis ir jų šeimomis.
Visi svečių namuose apsistoję ukrainiečiai čia gyvena nemokamai, jiems suteikiamas ir maitinimas – prie to prisideda daug Tauragės verslininkų.
– Prisideda visi, kas kiek gali, – sako A. Fetingienė.
Šiuo metu užimti visi 10 viešbučio kambarių.
– Dar iki karo pradžios jau kurį laiką buvo jaučiama įtampa, kai kurie ukrainiečiai jau iš anksto planavo čia pervežti savo šeimas, jei kiltų karas, – sako svečių namų direktorė A. Fetingienė. – Taigi tą situaciją jautėme. Prasidėjus karui viešbutyje dvi dienas vien žinias žiūrėjom, jokių darbų dirbti negalėjom. Paskui pasakiau: viskas, gana panikuoti, turime kažką daryti. Su čia iš anksčiau gyvenusiais ukrainiečiais sprendėme, kaip galėtume padėti.
Per „Viber“ programėlę buvo sukurta grupė, prie jos prisijungė 250 Tauragės verslininkų, kurie buvo paprašyti paremti kariaujančią Ukrainą kas kuo gali.
– Labai gerai supratom, kad savivaldybei tai bus be galo didelė našta, – teigia A. Fetingienė, – tad norėjom bent šiek tiek prisidėti. Ukrainos verslininkai – pagrindiniai mano maitintojai, jų dėka aš tiek metų galiu mokėti mokesčius, algas, išgyventi pati, taigi dabar džiaugiuosi pati kiek galėdama jiems padėti. Visi verslininkai, kurie suvažiavo čia su labdara, sako tą patį.
Ji pasakoja, kad paskelbusi pagalbos prašymą tiek daug atsiliepimų sulaukti nesitikėjusi – vos per pusvalandį įvairūs daiktai ėmė plaukte plaukti. Jų nebebuvo kur sutalpinti, tad imta krauti į automobilius. Kai kurie žmonės rėmė pinigais. Ji sako net negalinti išvardinti visų, kurie padėjo, parėmė, – tiek jų daug.
Rusija užpuolė taikius, paprastus žmones, tačiau mes ginsimės kiek tik galėsime. Ir mes nugalėsime! – šventai tiki Sergejus.
– Pagalbos Ukrainai „virusu“ užsikrėtė visi: iki šiandien paaukotos 8 mašinos, šiandien turėtume sulaukti dar 5, – teigia A. Fetingienė. – Aukojami tokie automobiliai, kokių prašo Ukrainoje dabar kariaujantys buvę mūsų klientai.
Pasak jos, reikalingų automobilių pirkimui vien pinigais paaukota per 15 tūkst. eurų.
Prieš išlydint automobilius jie prikraunami humanitarinės pagalbos siuntų, daugiausia – medicinos priemonių.
A. Fetingienė pasakoja, kad žmonės nuolat aukoja ir čia apsistojusiems pabėgėliams – neša maisto produktus, higienos priemones, netgi puodus ir keptuves.
– Šiuo metu turim visko, ko reikia, – sako ji, – tačiau, žinoma, nuolat viskas naudojama.
Pabėgėlių skaičiai gali augti neprognozuojamai
Iki šiol Lietuvoje registravosi keli šimtai nuo karo bėgančių ukrainiečių, tačiau šie skaičiai gali išaugti neprognozuojamai, įspėja premjerė ir vidaus reikalų ministrė.
„Kol kas dar didelio žmonių srauto Lietuvoje nematome, tačiau esame pasirengę jį priimti“, – spaudos konferencijoje antradienį sakė premjerė Ingrida Šimonytė. Vidaus reikalų ministrės duomenimis, šalyje registravosi keli šimtai ukrainiečių. Pasak ministrės Agnės Bilotaitės, į Europą atvykusius ukrainiečius sudėtinga suskaičiuoti, nes jie savarankiškai važiuoja pas artimuosius ir gimines, apsistoja viešbučiuose. Ji įspėja, kad nors dabar karo pabėgėlių antplūdžio nėra, situacija bet kada gali pasikeisti. „Niekas negali pasakyti, kad kažkuriuo momentu neįsijungs situacija į visai kitą režimą ir kad mes turėsime labai didelius kiekius žmonių“, – teigė ministrė.
Pagalbos Ukrainai „virusu“ užsikrėtė visi: iki šiandien paaukotos 8 mašinos, šiandien turėtume sulaukti dar 5, – teigia A. Fetingienė. – Aukojami tokie automobiliai, kokių prašo Ukrainoje dabar kariaujantys buvę mūsų klientai.
Europos Sąjungos sekmadienį skelbtais duomenimis, dėl Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą daugiau nei 7 mln. žmonių susidūrė su būtinybe palikti namus. Pirmadienio duomenimis, ketvirtadienį prasidėjus įsiveržimui, į ES lig šiol atvyko apie 400 tūkst. ukrainiečių. Pusė jų pateko į Lenkiją. Šimtatūkstantines pajėgas pasienyje su Ukraina telkusi Rusija praėjusią savaitę įsiveržė į ją, pradėdama plačią karinę operaciją visoje šalyje, pasiekdama ir sostinę Kijevą. Ukrainiečių pajėgos aktyviai priešinasi. Vakarai dėl Kremliaus veiksmų įvedė sankcijas, teikia paramą Ukrainai, stiprina gynybinius pajėgumus.
Sergejus ir Aleksandra su dukrele Emilija ir sūnumi Zacharu
Autorės ir Audronės Fetingienės nuotraukos
Irina ir Nazaras
Roma ir Roksalana su dukrele, keliaudami į Lietuvą, nepaliko ir savo mylimo katino
Su pabėgėliais buvo susitikęs ir Tauragės meras Dovydas Kaminskas bei Ukrainos konsulas Lietuvoje
Palaikydami Rusijos užpultą šalį, labdarą nešė ir maži, ir dideli
Padovanojo tauragiškiai ir greitosios pagalbos automobilį
