Istorijos herojaus asmeninio albumo nuotraukos
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotame pėstininkų batalione tarnybą baigė pirmieji šauktiniai. Neseniai 400 šauktinių, po iškilmingos ceremonijos miesto aikštėje, išleisti į atsargą. Tarp jų – ir tauragiškis, 25-erių Deividas Toleikis. Interviu „Tauragės žinioms“ vaikinas pažadėjo prieš devynis mėnesius. Karys savo pažadą ištesėjo.
Šauktinis-savanoris
Deividas Toleikis, daugeliui tauragiškių pažįstamas, kaip buvęs Tauragės kabelinės televizijos operatorius, kai kurie jį žino ir kaip komandos „Broliai akrobatai“ narį. Prieš tarnybą kariuomenėje,
Deividas jau buvo palikęs Tauragę. Kaune besikuriančioje Sveikatos TV dirbo operatoriumi. Vėliau išvyko uždarbiauti į užsienį. Grįžęs į Lietuvą, savo pavardę rado šauktinių į nuolatinės privalomosios karo tarnybos sąrašuose. Dėl savanorių gausos, tarnybos Deividas T. būtų galėjęs išvengti, tačiau vaikinas norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jis tapo savanoriu.
– Kariuomenė ir anksčiau mane žavėjo. Buvo įdomu susipažinti su kariuomenės kasdienybe, kario fiziniu krūviu. O kadangi buvau ką tik grįžęs iš užsienio ir dar niekur nedirbau, buvo tinkamas laikas pačiam tapti kariu, – žurnalistei pasakojo Deividas, tvirto stoto jaunas vyras, kuriam sportas ir didelis fizinis krūvis buvo nesvetimas ir iki tarnavimo kariuomenėje.
Tris savaites mokėsi žygiuoti eisenoje
Pasak Deivido, pirmi mėnesiai kariuomenėje buvo sunkūs ir labai užimti, nes reikėjo daug ko išmokti. Daug jėgų atimdavo pratybos, kurios trukdavo nuo 8 iki 17 valandos, o jei miškuose, tai ir po kelias paras.
Vyrai keldavosi 6 valandą ryto, o jau po dešimties minučių, nepriklausomai nuo oro sąlygų, pusę valandos mankštindavosi lauke. „Tauragės žinių“ pašnekovas neslepia, kad kario lovos klojimas neatrodė toks paprastas dalykas, nors lig tol laikė save labai tvarkingu. Kambarius kariai savanoriai tvarkėsi patys. Pakaitomis. Viename kambaryje gyveno 12.
7.10 val. karių laukdavo rytinis patikrinimas: kuopos budintis tikrindavo šauktinių batus, aprangą, kambarius, spinteles. 7.50 val. – pusryčiai. Tam skirta 15–20 min. Po to, įvairūs užsiėmimai – taktikos, rikiuotės mokymai, žygiai. 13.30–14 val. – pietūs. Po to vėl pratybos. 19 val. – vakarienė. 20.30 val. – vakarinis patikrinimas. 22 val. visi turėdavo būti lovose. Išjungtos šviesos ir telefonai! Išimtis viena – knygos skaitymas koridoriuje, tiems, kurie to norėdavo ir dar turėdavo jėgų.
Deividas pasakojo, jog iki karių priesaikos, apie tris savaites treniravosi eisenai – kad visi 57 kuopos kariai žengtų koja kojon. Paskui – su kitomis kuopomis, kurių buvo penkios. Ir batai kojas nutrindavo, ir vieni kitiems netyčia užmindavo. Pratybų metu kariai mokėsi naudotis ginklais, taikliai šaudyti, dirbti komandoje, naudotis žemėlapiais. Buvo rengiami žygiai su pilna ekipuote, ginklais, imitaciniais šoviniais. Visi turėjo savo pareigas – vedliai, navigatoriai, kulkosvaidininkai, taiklieji šauliai, ryšininkai, paramedikai.
Deividas buvo vedlys-navigatorius-žvalgas.
Lengvos tarnybos nesiekė
– Po bazinio kario mokymo kurso pasiprašiau į žvalgus. Buvau girdėjęs, kad jų tarnyba fiziškai sunkesnė, bet ir įdomesnė. Atranka taip pat buvo sunki. Joje dalyvavo daugiau kaip 30 karių. Atrinkta 12. Būdamas žvalgu, turėjau galimybę išmokti lipti virve iš sraigtasparnio. Buvo nemažai naktinio veiksmo. Žvalgams tenka daug atsakomybės ir rizikos. Būtent jie turi išsiaiškinti informaciją apie priešą, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Deividas.
Paklaustas, kas buvo įdomiausia tarnybos metu, pašnekovas atsakė, kad – orientaciniai naktiniai žygiai. Po 20–40 km per naktį miškuose. Paskutiniuose tokiuose žygiuose teko ir per upę iki pusės sušlapus bristi. O kas sunkiausia? Juokavo, kad kuprinė, su visa amunicija ir maistu. Tiesa, tapęs žvalgu tokio svorio į žygius nebesinešiojo, mat pastarieji turi būti mobilesni. Viena iš sunkesnių užduočių – plaukimas. Fiziškai iki kariuomenės stiprus buvęs Deividas vandenyje nesijautė kaip žuvis – nemokėjo gerai plaukti, be to, jautė gylio baimę, todėl užduotys baseine jam nebuvo lengvos. O teko išmokti ir nardyti.
Apie maistą, namus ir bausmes
Pilnavertis ir sotus maistas kariui, kaip ir kiekvienam žmogui, labai svarbu. O ar buvo skanu? Deividas sako, kad kariai buvo maitinami labai gerai.
– Galvojau, jog nuolat bus košės, tačiau visko buvo – ir karbonadų, ir kotletų, tik žuvies patiekalų galėjo būti mažiau. Aš nesu žuvies mėgėjas, – atviravo Deividas.
Tarnybos pradžioje kariams į namus leisdavo važiuodavo retai, o vėliau galėdavo tai daryti kone kiekvieną savaitgalį, aišku, jei nebuvo prasikaltę. Pavyzdžiui, atsikalbinėję prieš vadus, naudojęsi telefonu neleistinu laiku. O ir susirgusieji turėjo gydytis kareivinėse. Jei sergi, reikia sveikti, o ne važinėtis.
– Kokios dar bausmės? – kamantinėjau pašnekovą.
– Mobiliu telefonu buvo galima naudotis tik po 17 val. Tiems, kurie šių taisyklių nepaisė, tekdavo visą dieną nešiotis plytą su nupieštu telefonu. Vis tiek vaikinai rizikuodavo. O aš kartą „kubrike“ (taip kariai vadino miegamuosius, – red. past.), kai nebuvo budinčiojo, telefonu fotografavau kolegą. Budintis pamatė iš rūkomojo. Kaip bausmę man teko du puslapius prirašyti: „Aš mėgstu fotografuoti“, – išklojo Deividas.
„Tauragės žinioms“ jis pasakojo, kad su visais puikiai sugyveno. Taip pat ir su vadais. Jokių patyčių, kaip pasakoja vyresni žmonės, tarnavę rusų armijoje, nebuvo.
Padeda subręsti asmenybėms
– Mano įsitikinimu, kiekvienas vyras privalo tarnauti kariuomenėje, kad gautų ne tik vyriškumo pamokų, bet ir išmoktų naudotis ginklu, taktikos veiksmų. Patarčiau į kariuomenę eiti iškart po vidurinės mokyklos baigimo. Devyni mėnesiai tarnyboje padėtų bręsti asmenybei ir apsispręsti, ko nori gyvenime. Man tarnyba buvo gera patirtis. Nesitikėjau, kad per 9 mėnesius galima tiek daug išmokti.
Nemažai žinių panaudosiu ir civiliame gyvenime. Išmokau gerai plaukti, naudotis žemėlapiu, susidėti kuprinę ir tinkamai apsirengti, išlavinau orientaciją. Įgijau įvairių išgyvenimo pamokų, – tvirtino tarnybą baigęs D. Toleikis.
Visi privalomąją karinę tarnybą baigę kariai bus įrašyti į kariuomenės personalo rezervą ir karo prievolininkų registrą. Vėliau, kartą per penkerius metus, jie bus šaukiami į 20–30 dienų trukmės kartotinius mokymus ir pratybas, organizuojamus parengtojo rezervo kariams. Darbdaviai šauktiniams privalėjo išsaugoti darbo vietas. D. Toleikis tarnauti į kariuomenę išėjo grįžęs iš užsienio, tad kol kas užsiims individualia veikla – filmavimu.
Istorijos herojaus asmeninio albumo nuotraukos
