Kelias į aukščiausias viršukalnes prasidėjo Vytogaloje
Įkelta:
2024-09-07
Nuotrauka
vyt
Nuotraukos autorius:
Nuotraukos iš pašnekovės albumo
,
Nuotrauka
vyt
informacija@taurageszinios.lt
A
A

Kai gyvenimą aptemdo kas­dienybė, reikia ieškoti nuo­tykių. Tokia taisykle va­­dovaujasi iš Vytogalos ki­lu­si verslininkė Giedrė Ge­­dei­kienė (Gedeikytė), šį pa­va­sarį už­ko­pu­­si į net pa­ty­­rusiems al­pi­­nis­tams sun­­kiai pa­si­duo­dan­čią aukščiausią Kaz­beko viršukalnę. Be nuo­­tykių jau nebegalinti gy­venti mūsų kraštietė tikina, kad sunkiausia įveikti save, nes kalno viršūnė tėra tik dar vienas žingsnis į pasau­lio ir savęs pažinimą. 

Nukrito kaip iš dangaus

Baigusi Upynos mokyklą, vytogališkė išvyko į Kauną studi­juoti ekonomikos, po to dar baigė ir Sporto universitetą. Daug metų sukosi lyg voverė rate: verslas, namai, vaikai, šeima, kol pajuto, jog trūksta energijos, niekas nebedžiugina. Jauną moterį apėmė būsena, panaši į depresiją. Svarstydama, kas gyvenimui galėtų suteikti džiaugsmo, prisiminė kažkur perskaitytą mintį, kad reikia užsiimti tuo, kas teikdavo džiaugsmą vaikystėje. 

„Man tik čiūkšt per galvą: taigi mes su mergaitėm vakarais bėgdavom iki Upynos ir at­gal, iki Obelyno ir atgal. Atsi­me­nu, buvau penkiolikmetė, kai mūsų „mergų šaika“, gal de­šimt panelių, išvarydavom įšo­ku­sios į kedus net į šokius. Prieš Upynos kapines būdavo per­siaunam batus, permetam per tvorą ir einam į diskoteką, grįžtant vėl aunamės sportbačius ir bėgam namo į Vytoga­lą“, – juokiasi Giedrė. 

Dabar ji sako, jog prisimintas bėgimas, išgelbėjęs ją nuo kasdienybės nuobodulio, nukrito kaip iš dangaus. Pabandžiusi nubėgti porą kilometrų, po to penkis, Giedrė įsitikino, kad jai labai lengvai sekasi, todėl be jokio pasiruošimo išvažiavo į 10 km bėgimo varžybas, o kad smagiau būtų, kartu pasikvietė ir dešimtmetį sūnų. Po metų, per kuriuos, anot jos,  lakstė „kaip išprotėjusi“, nusprendė, jog no­ri į kalnus. Visiškai nežinodama, kas yra kal­nų bėgimas, išvyko į stovyklą, kur pateko į profesionalių bėgikų būrį. 

„Jie bėgdavo nuo 40 iki 150 km, pagalvojau, o kuo aš prastesnė, man irgi taip reikia. Po tos stovyklos pasiryžau nubėgti Vilniaus maratoną. Žvėriškai geras jausmas, kai tu bėgi, o vyrai mūrai ąžuolai jau eina, tu jiems per šoną, per šoną, va taip va“, – džiaugiasi G. Gedeikienė, nubėgusi 42 km ir 195 metrus per 4 val. 3 min. Ne rekordas, bet ne kiekvienam tokį rezultatą pasiekti. 

Bėgimas ne tik išjudino Giedrę iš kasdienybės sąstingio. Jos sūnus Simas, kuriam bėgimas irgi prilipo ilgam, dabar jau ne tik Lietuvos jaunių čempionas, bet ir Baltijos šalių čempionato nugalėtojas.  

Kalnai pakylėja arčiau dangaus

Maratonas Giedrės nesužavėjo – bėgimą plentu, žiūrint į laikrodį, ji prilygina darbui, kuris neteikia jokio malonumo. Bet užtat atrado bėgimą bekele, kuris dar vadinamas trail, braunantis per šabakštynus, dilgėlynus, purvynus, kalnus.

„Tai visai nauja bėgimo rūšis Lietuvoje, bet kai pabandžiau – iš karto patiko. Nereikia bėgti vienodu tempu, gali jį pats reguliuoti pagal savo jėgas. Tai labiau kalnų bėgimas, o Lietuvoje kalnų nėra, todėl norisi dažniau išvažiuoti, dalyvauti varžybose. Į kalną neįbėgsi, eini su lazdom, pūškuoji, o į apačią nubėgi, mėgaudamasis kalnų grožiu. Man labai šis sportas patinka – atitiko mano charakterį. Stovyklose Madeiroje, Tenerifėje kiekvieną dieną vis kita kryptimi, kitais takais bėgdavome. Gali daug kilometrų nubėgti, daug pamatyti, kraštą, ku­riame esi, pažinti, o vaizdai būna tokie širdžiai mieli, kad negali atsidžiaugti. Tas pats ir kai į varžybas išvažiuoji – gali visą laiką mėgautis natūralia gamta“, – pasakoja Giedrė.

Jos nuotykiai prasidėjo tik sulaukus brandos, dėl to dabar skuba kuo daugiau pamatyti ir patirti. Į Madeirą išvažiavo, būdama 43-ejų, o tada ir prasidėjo: vis toliau ir vis aukščiau. Paskutinis didžiausią įspūdį palikęs ir sunkiausias šios vasaros „nuotykis“ – 5054 metrų aukščio Kazbeko viršūnė.

„Man kalnai yra laisvė. Ten atsiveria begalinė erdvė, nuostabus grožis ir supratimas, kokie esame mažučiai ir silpni prieš tą kalnų didybę. Jautiesi pakylėtas arčiau dangaus. Kiek­vienas kalnas turi savitą grožį, kiekviena kelionė palieka skirtingą emociją. Gražu nuo tų prisiminimų, kuriuos patiri. Bet jei netiktų kompanija, gal ir kalnai nebūtų tokie gražūs, o kai visi eina koja kojon, kiek­vienas užkopimas turi savo istoriją ir nuotaiką. Tačiau nenoriu nieko kartoti – gyvenimo turime tiek mažai, kad antrų kartų nereikia“, – įsitikinusi G. Gedeikienė.  

Svarbiausia – norėti įveikti save

Kalnuose, tvirtina moteris, jo­kių avantiūrų negali būti, sau­giai gali jaustis tik tada, kai pasitiki tais, su kuriais eini. Paradoksas, tačiau į tolimas ir pavojingas keliones ji visada vyksta viena: jei pamačiusi, kad renkama grupė, susidomi, iškart užsiregistruoja ir nekvaršina sau galvos, kad nepažįsta tų, su kuriais keliaus, nesvarsto, ar bus su kuo bend­rauti. 

„Aš būčiau ne aš, jei nepasirašyčiau eiliniam savęs išbandymui. Kitam eitų ir praeitų pro ausis gandelis, jog kažkur kažkas su kažkuo audžia mintį užkariauti Kazbeko viršūnę. Tik ne man. Ir taip per ilgai ramiai gyvenau. Šeši mohikanai susiburiam, perkam bilietus ir skrendam“, – apie neeilinio šių metų žygio pradžią socialiniame tinkle draugams rašė Gied­rė. 

Nors nuvyko į Sakartvelą dar neprasidėjus sezonui, prognozės ištisai rodė lietų ir audras su perkūnijomis, o tai gundė likti Stepantsminde, iš kur prasideda visų alpinistų kelionė į Kazbeką, ten mėgautis skaniu valgiu, vynu bei lengvais pasivaikščiojimais. Tuo labiau, jog grįžtantys nuo kalno nešė nieko gero nežadančias žinias: nuo pirmos iki antros stovyk­los arkliai dar neina ir neneša mantų, o ant ledyno pilna nenutirpusio sniego. Bet nusprendusi, kad ji ne kokia Kauno „poniutė“, negalinti panešti mažiausiai 20 kilogramų sveriančios kuprinės su būtina manta ir maistu, Giedrė nenurimo tol, kol neįkalbėjo kelių kompanionų bandyti pasiekti tikslą. 

„Vyrukams sekėsi leng­viau, o aš vilkausi atsilikdama, svoris mėtė mane į šonus. Jei tai būtų eilinis akmenuotas takas, būtų paprasčiau, bet ėjom apsnigtu ledynu, po pusmetrį įsmigdami“, – apie pirmosios dienos įspūdžius socialiniame tinkle rašė moteris.

Ir štai: „Švinta, saulė nušviečia sniegynus. Beribis baltumas, kalnų didybė ir mes, mažyčiai nykštukai, trokštantys įveikti save. Atšnopuojam, vir­šūnė, rodos, taip arti. Nešpietna, apledijusi, neužsikabarosi lengvai... Išgirstam graiką mums rėkiantį, jog palauktume, paimtume kartu. Rišam šį jaunuolį į krūvą. Randam pritaisytų virvių, tad ropojame rankomis įsikabinę į jas. Vadas sveikina mus. Jau! Viršūnė! O aš galvoju – meluoja, jokia čia ne viršūnė, nei lentelės, nei kryžiuko, jokio ženklo. Ne, sako, viršūnė čia! Ir tada sudrimbu, negaliu atpažinti besiveržiančių jausmų“. 

„Kam tokių išbandymų reikia? O tai kokia tada gyvenimo prasmė? Kaip kitaip save pažinti, jei ne per nuotykius? Viskas gerai, jei žmogui priimtina įprasta kasdienybė, bet man reikia pažinti save ir pasaulį – kiekvienas nuotykis suteikia kitokį supratimą, todėl negaliu sustoti per kitus žmones eiti į save ir geriau pažinti, kas esu aš pati“, – tvirtina G. Gedeikienė.   

Kaskart, sugrįžusi iš kelionės, Giedrė klausdavo savęs: „Kada kitas?“, o šįkart parašė: „Nesirūpinu, kada ateis naujas nuotykis į mano gyvenimą ir nauji žmonės su savo istorijomis. Jie ateis“.

Norą „pasimatuoti ribas“ įskiepijo mokytojai

Didesni nuotykiai G. Gedeikienei prasidėjo sulaukus pakankamai brandaus amžiaus. Žingsnis po žingsnio įsijungė į juos pati nepastebėdama – visu greičiu, visa širdimi. Aplink buvo draugiški žmonės, niekas nekalbėjo apie darbus, apie kažkokius rūpesčius, o bendros treniruotės su bėgiojančiais kauniečiais vyrukais, kurie labai palaikė ir veždavosi į varžybas, privertė Giedrę pamiršti, kiek jai metų. Aišku, kelionėse nepavyksta išvengti netikėtumų, tačiau kas beatsitiktų, kai jau yra arti tikslo, daro viską, ką gali, kad jį pasiektų. Skrisdama į Andorą dėl stuburo išvaržos sunkiai galėjo pasėdėti, tačiau net mintis nekilo, kad galėtų praleisti varžybas. Giedrė juokiasi, jog bėgti buvo lengviau nei sėdėti, bet kai grįžo, visus metus gydėsi stuburo išvaržą.  

„Dėl to dabar ir važiuoju į kalnus, kad galėčiau eiti, o ne bėgti. Padariau sau tokią nuolaidą. Nors niekada neieškau lengvų kelių – kalnai nėra pasivaikščiojimas takučiais, nors toks jausmas ir apima, kai prisimenu Kilimandžarą, aukščiausią 5895 metrų Afrikos vir­­šūnę. Lengva, švelni, nesunkiai pasiekiama pasirodė. Kazbeko viršukalnėje, 5054 metrų aukštyje, buvo dieviška, bet paskutiniai 500 metrų tapo baisiu išbandymu: trūko jėgų, pykino, apėmė toks nuovargis, kad kažkuriuo momentu atrodė, jog noriu tik vieno – pasiremti ant lazdos ir miegoti. Tokio jausmo niekada gyvenime nesu patyrusi. Bet nebuvo pasirinkimo, žinojau, kad jei neisiu, visi turės apsisukti ir grįžti. Pasėdėjau ant ledyno, išgėriau karštos arbatos ir pajutau, jog įsijungė tarsi kokie tolimo nuotolio žibintai – grįžo jėgos“, – apie paskutinę, pačią sunkiausią savo kelionę sako Giedrė.

Kaunietė juokiasi, kad ne kar­tą girdėjo pasiūlymų pasižiūrėti į pasą, neeikvoti organizmo.

„Nekonservuosiu dar ir pomidorų negenėsiu. Trauk ma­ne velniai, kol siela dainuoja, tol nenurimsiu. Negalėsiu bėgti, eisiu ledo rutulio žaisti ar dar ką sugalvosiu, tik nesakykit man daugiau, ar aš negaliu kaip visi žmonės. Atsakau – negaliu!“ – neseniai pareiškė Giedrė socialiniuose tinkluose. 

Judėjimas praplėtė akiratį, galimybių ribas, atsirado didžiulis noras kuo daugiau pamatyti ir visur suspėti – gyvenimas nušvito visomis spalvomis, atsirado labai daug pažinčių, sutiko daugybę įdomių žmonių. Giedrė neslepia, jog jos azartiškam gyvenimo būdui ir nuolatiniam troškimui „pasimatuoti ribas“ įtakos turėjo ir mokytojai. Neseniai pajutusi didžiulį norą dar kartą praeiti vaikystės takais, ji aplankė savo pirmąją mokytoją. Gedeikių šeima penkis metus gyveno Virbiluose. Pirmą klasę Giedrė lankė Požerės mokykloje, o pirmąja jos mokytoja tapo į devintą dešimtį dabar jau įkopusi Bronė Jocienė.

„Buvo labai smagu nuvažiuoti, pamatyti tas vietas, susitikti žmogų, kuris palydėjo į gyvenimą. Sako, buvau drąsi, dainuodavau – jau tada matė manyje tuos charakterio bruožus, kurie ir pastūmėjo ieškoti iššūkių. Nepaprastai didelę įtaką Upynos mokykloje man padarė auklėtoja ir istorijos mokytoja Regina Mickuvienė bei lietuvių kalbos mokytoja Vaidilutė Jončaitė-Lovčikienė. Vaidinau ir dainavau jos paskatinta, gavau iš jos viską geriausią, ką anais tarybiniais laikais vaikas galėjo mo­kykloje gauti“, – prisimena G. Gedeikienė.

Daiva BARTKIENĖ

https://silales-artojas.lt

https://silales-artojas.lt/images/MRF_Logo.png

Nuotrauka
sunija
Tauragės žinios nuotraukos
Įkelta:
prieš 14 valandų
Jau kelios savaitės, kaip prie tilto per Šunijos upelį nebematyti įprastu tapusio sujudimo. Tilto remonto darbai sustojo, ir niekas negali pasakyti, kuriam laikui. Tilto remontą užsakiusios AB „Via Lietuva“ specialistai teigia, jog prireikė keisti techninį darbo projektą.
Nuotrauka
šilale
AUTORĖS nuotrauka
Įkelta:
prieš 1 dieną
Ko gero, visi žinom posakį „Kas bus, kas nebus, bet že­maitis nepražus“. Ir tai – tiesa: po nemenkos pertraukos Šilalės žemaičiai vėl ryžosi atnaujinti savo draugijos veik­lą ir imtis darbų, puoselėjančių žemaitiškumą. Pir­ma­sis susibūrimas jau įvyko, netrukus rinksis naujoji valdyba ir galbūt dar šiais metais visuomenė bus pakviesta į pirmąjį Šilalės krašto žemaičių kultūros draugijos organizuotą renginį.
Nuotrauka
sonjoras
Asociatyvi pexels.com nuotrauka
Įkelta:
2024-10-11
Visiems Lietuvoje gyvenantiems vienišiems žmonės, sukakusiems senatvės pensijos amžių ir vienišiems pilnamečiams asmenims su negalia, priklauso vienišo asmens išmoka. Ją šiemet gauna 230 tūkst. žmonių. Vienišo asmens išmokai gauti nereikia teikti prašymo – ji skiriama automatiškai remiantis Gyventojų registre esančiais duomenimis apie asmenų šeiminę padėtį. Vienišo asmens išmokai mokėti šiemet skirta 110 mln. eurų.
Nuotrauka
pratybos
Įkelta:
2024-10-10
Lietuvos šaulių sąjungos LDK Kęstučio šaulių 7-oji rinktinė informuoja apie spalio 11 dieną Tauragės miesto teritorijoje vyksiančias mokomąsias pratybas.
Nuotrauka
logo
Įkelta:
2024-10-07
UAB „Skaidula“ vadovaudamasi LR „Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo“ 141 str. 3 d. parengė elektroninių ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros apsaugos zonos registravimo plano projektą „UAB „Skaidula“ tinklo apsaugos zonos planas Kėdainių rajono, Raseinių rajono, Kelmės rajono, Tauragės rajono, Pagėgių, Šilalės rajono, Rietavo, Klaipėdos rajono ir miesto, Palangos miesto, Kretingos rajono savivaldybėje“ (Planas) ir pateikė tvirtinimui susisiekimo ministerijai.
Nuotrauka
Mok
Asmeninio archyvo nuotraukos
Įkelta:
2024-10-05
Spalio 5-ąją minima Pasaulinė mokytojų diena. Portalas „Tauragės žinios“ ta proga pakalbino keturias tauragiškes pedagoges. „Versmės“ gimnazijoje dirbanti anglų kalbos mokytoja Paula Mačiulienė papasakojo apie tai, ką tapusi mama suprato apie mokinius, o Jovarų pagrindinėje pradinukams dėstanti Dalia Šlionienė dalijosi, kokių staigmenų sulaukė mokytojų dienos proga. Šiemet pedagogikos studijas pasirinkusi Kristina Rocevičienė atskleidė, kas labiausiai neramino prieš nutarus tapti mokytoja, o lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“ ikimokyklinio amžiaus mokytoja dirbanti Rasa Janušauskienė patarė, ką reikia daryti, kad neperdegtum darbe ir kiekviena diena būtų tarsi šventė.
Nuotrauka
pratybos
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2024-10-04
Spalio 1 – 6 d. Vakarų Lietuvoje, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės atsakomybės rajone, vyks pratybos „Tvirtas skydas 3", kuriose Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės kariai treniruosis planuoti ir vykdyti gynybos operacijas.
Nuotrauka
miškas
Įkelta:
2024-10-03
Jau keletą metų organizacija „Kitaip.net“ kartu su Lietuvos Policija organizuoja akciją „Švilpukas saugo“, kurios metu vairuotojams dalina švilpukus, saugančius nuo susidūrimo su laukiniais gyvūnais. Šiemet Tauragės rajono savivaldybė prisijungė prie vykdomos akcijos ir bendradarbiaudama su UAB „Autoaibe“, Lietuvos policija, organizacija „Kitaip.net“ aprūpino mokyklinius (geltonus) autobusus švilpukais, kad vaikai ir autobusų vairuotojai būtų apsaugoti nuo laukinių gyvūnų sukeliamų nelaimingų atsitikimų.
Nuotrauka
rinkimai
Įkelta:
2024-10-03
Reaguodama į visuomenės keliamus klausimus ir siekdama užtikrinti rinkėjų teisę žinoti, Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) suteikė papildomą terminą kandidatams papildyti duomenis apie jų buvusias narystes politinėse organizacijose. Šia galimybe pasinaudojo 150 Seimo rinkimuose dalyvaujančių asmenų.
Nuotrauka
pratybos
Įkelta:
2024-09-29
Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pėstininkų batalionas informuoja, kad Tauragės įgulos kariniai vienetai bendradarbiaujant su Tauragės apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2024 m. spalio 1 ir 2 d. Tauragės mieste vykdys pratybas „Saveika 2024“.
Nuotrauka
ridi
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2024-09-26
Sekmadienį tie, kas domisi žemaičių kalba, ir tie, kas norėjo žemaitiškai paporinti, užsuko į Upynos kultūros na­mų organizuojamą renginį „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis“. Svečius pasitiko trys žavingos damos: Renata Gu­žauskienė, Violeta Razminienė ir Dalia Petkevičienė, ku­rių „ridikiuliuose“ buvo ne tik telefonas, doleriai, bet ir močiutės testamen­tas, parašytas nesuprantama žemaičių kalba. No­rė­damos perskaityti ir perprasti žemaitišką raštą, po­nios pagalbos prašė Juozo Pabrėžos, tikro že­mai­čio, kilusio iš Skuodo krašto. Taip išradingai, ne­tradiciškai ir šmaikščiai buvo pristatytas profeso­rius, lituanistas, že­maičių tarmės tyrinėtojas bei že­maitiškos rašybos normintojas J. Pabrėža.
Nuotrauka
stadionas
Juozo Petkevičiaus ir Tauragės radijo nuotrauko
Įkelta:
2024-09-25
Rugsėjo 25 d. po rekonstrukcijos, kurios vertė – daugiau nei 2 mln. Eur., oficialiai atidarytas Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos stadionas. Šia investicija galės džiaugtis ne tik progimnazijos, tačiau ir visa Tauragės bendruomenė. Ilgą laiką buvusi apleista ir neatitinkanti šiuolaikinių sporto infrastruktūros standartų nuo šiol „Šaltinio“ progimnazijos stadiono teritorija lankytojus pasitinka kardinaliai atnaujinta ir pritaikyta visų amžiaus grupių gyventojų poreikiams.
Nuotrauka
langines
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus archyvo nuotraukos
Įkelta:
2024-09-24
Rugsėjo 19 d., minint Europos paveldo dieną, Dionizo Poškos Baublių muziejuje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos projektas „Pasakojančios langinės“, taip siekiant atkurti ir iš naujo pamatyti giluminius klodus muziejaus teritorijoje, D. Poškos dvarvietėje, kur sklandė iškilios kūrėjo mintys, kur bemąstant ir bevaikščiojant buvo numinti takeliai...
Nuotrauka
med
Autorės nuotrauka
Įkelta:
2024-09-24
Kasmet, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, Lietuvos Prezidentas Žūvančiųjų gel­bėjimo kryžiumi apdovanoja žydų gelbėtojus. Šilalėje iš maždaug 1500 myriop pasmerktų žydų prieš 83-ejus metus iš­si­gelbėjo tik vienas – dabar jau šviesios atminties Ruvinas Zeligmanas. Tačiau jo atminimas tebėra gyvas dukros ir dviejų anūkų širdyse, o už tai jie dėkingi gelbėtojams, sunkiais pokario laikais priglaudusiems jų tėvą, senelį.
Nuotrauka
mins
Įkelta:
2024-09-23
Lietuva ir Jungtinės Amerikos Valstijos žengia reikšmingą žingsnį stiprinant bendradarbiavimą gynybos pajėgumų srityje. Pirmadienį su JAV gynybos technologijų įmone „Northrop Grumman International Trading“ pasirašytame bendradarbiavimo memorandume išdėstyta bendra vizija dėl Lietuvos gynybos pramonės pajėgumų stiprinimo, daugiausiai dėmesio skiriant vidutinio kalibro šaudmenų gamybos vystymui ir tiekimui mūsų šalyje.
Nuotrauka
kinija
Autorės nuotraukos
Įkelta:
2024-09-23
Oficialiai Kinijos plotas užima net 9 mln. 598 tūkst. 086 kvadratinius kilometrus. Tačiau realiai ji jau šei­mi­nin­kauja Sibire kone iki pat Uralo kalnų. Tik Putinas apsimeta, kad to nemato. Tai valstybė, kuri siekia tapti pirmąja pa­saulio galybe įvairiomis prasmėmis.
Nuotrauka
Įkelta:
2024-09-19
Rugsėjį vaikams sugrįžus į mokyklas, mažiesiems tenka prisiminti arba naujai išmokti pagrindinius saugaus elgesio kelyje principus. Tėvai dažniausiai atkreipia vaikų dėmesį, kaip saugiai pereiti gatvę, tačiau neretai pamiršta priminti, kaip naudotis viešuoju transportu arba ką daryti nutikus nelaimei – tai atskleidė „Lietuvos draudimo“ užsakymu atliktas šalies gyventojų nuomonės tyrimas.
Nuotrauka
sukciai
Įkelta:
2024-09-19
Laiškai apie paveldėtą turtą, laimėtą loteriją ar gautą siuntą – dažniausiai šiais būdais internetiniai sukčiai bando išvilioti Lietuvos gyventojų pinigus bei asmeninius duomenis, rodo liepos pabaigoje atlikta reprezentatyvi „Spinter tyrimai“ apklausa. Pasak ekspertų, sukčiai nesirenka aukų nei pagal išsilavinimą, nei pagal gyvenamąją vietą, tad ragina išlikti budriems.
Nuotrauka
Nuotrauka
Įkelta:
2024-09-18
Nuo karo pradžios iki šių metų rugpjūčio mėnesio Lietuvoje dirbantys Ukrainos karo pabėgėliai į mūsų šalies biudžetą sumokėjo 205 mln. eurų. Ukrainiečių sumokėtų mokesčių dalis auga. Per 2022 m. ukrainiečiai į mūsų šalie biudžetą sumokėjo 45 mln. eurų, per 2023 m. – 95 mln. eurų, o per šių metų 7 mėnesius – 65,2 mln. eurų, t.y. 13 mln. eurų arba 25 proc. daugiau, nei per tą patį laikotarpį praėjusiais metais.