Donatas SIMAITIS
Šių metų kovo mėnesį vyks svarbus politinis įvykis – savivaldybių merų ir tarybų narių rinkimai. Pirmą kartą istorijoje bus tiesiogiai renkamas meras, to buvo siekiama beveik dvidešimt metų. Iš tų rinkimų politikai, analitikai, įvairūs apžvalgininkai ir, svarbiausia, žmonės, daug tikisi, nori permainų, supratingumo, pažangos, teisybės ir progreso. Tauragėje pirmą kartą rinkimuose žada dalyvauti ir du visuomeniniai judėjimai bei atskiri žmonės. Yra įvairių nuomonių apie tuos judėjimus, bet rinkimai įneš aiškumo ir supratimo, kas yra kas, ir kuo pasitikima. Daug diskutuojama, kalbama apie rinkėjus, jų aktyvumą. Jų balsavimas nulemia, ką mes turime valdžioje. Mes patys išsirenkame, po to keikiame, kad viskas blogai, visi nusikaltėliai ir vagys. Kita vertus, aplink mus susiklosto ir nelabai malonios situacijos, kai uzurpuojama valdžia, tik savi yra verti postų, draugai – „geriausi“ vadybininkai...
Einantieji į valdžią turi suprasti, kad jie yra vieši asmenys, turintys visur ir visada rodyti padorumą, sąžiningumą, garbingumą. Už tai jie gauna atlyginimus, įvairias paslaugas ir dėmesį. Ir kiekvienas nesąžiningas, neteisingas sprendimas turi būti fiksuojamas visuomenės, spaudos ir opozicijos. Jei esi valdžioje, turi būti padorus. Sunkiai suvokiama, kai žmonės, įsivėlę į įvairius komercinius skandalus dėl žemės, dėl įvairiausių sandorių, dėl protegavimo sau palankių žmonių balotiruojasi, reklamuojasi. Dar komiškiau ir tragiškiau atrodo tie, kurie dėl piniginės keičia partijas ir įsitikinimus – jei juos turi. Kai kas ilgisi sovietinės valdžios. Gal būtų galima tam pritarti, bet kai žmonės mato tokias valdžios patyčias, komercinius sandorius, kurie turi nusikalstamos sudėties... Visuomenėje vyrauja nepasitikėjimo, abejingumo, baimės nuotaikos.
Sąjūdžio gyvavimo pradžioje teko būti politiniame seminare Vokietijoje. Netoliese buvo surengtas seminaras, kurio dalyviai – 80–90 metų vokiečių geležinkeliečiai. Ten vyko aštrios politinės diskusijos dėl valdžios, partijų, dėl to, kaip atpažinti demagogus ir avantiūristus. Valstybė mokė žmones būti aktyviais, principingais piliečiais. Labai to pasigendama Lietuvoje: dauguma politologų, žurnalistų klusniai gieda garbingas giesmes valdančiųjų daugumai. Taip iš dalies yra dėl to, kad beveik visa teisinė sistema yra politizuota, vykdo tai, ką užsako politikai.
Lietuva yra labai maža šalis, kuri dar neturi aiškaus savo įvaizdžio. Dažnai dėl įvairių strateginių sprendimų nežinai, kas valdo Lietuvą... Kai kas sako, kad nežino, kas valdo Tauragę – ar kažkokios užkulisinės jėgos, ar kaimynai, ar dar kažkas. Vien paskaičius spaudą, nesigilinant į kitus argumentus, darosi net nepatogu dėl postų skirstymo, beprasmių projektų, konkursų, vykdymo, nešvarių teisminių procesų. Iškyla klausimas – kas bus toliau? Kur mes nueisime, kiek dar krisime? Pagal Laisvosios rinkos instituto (LRI) suvestines, Tauragė yra 47 vietoje iš 53 Lietuvos rajonų. Gali, žinoma, būti vienokių ar kitokių komentarų, bet LRI pernai gavo tarptautinį pripažinimą už savivaldybių veiklos analizę.
Galbūt tie rinkimai kažką pajudins iš vietos. Neaišku, kas laimės ir kokie bus naujieji valdininkai, viskas priklauso nuo rinkėjų, nuo jų aktyvaus balsavimo. Tiesioginiai mero rinkimai – tai didelė naujovė Lietuvos gyvenime. Gal bus net dvivaldystė ar absoliutizmas, taip pat daug neaiškių juridinių klausimų tarp Tarybos ir mero. Sąžiningai dirbančio mero darbas yra daugiaplanis ir sudėtingas. Kažkodėl seimūnai mano, kad apie 3000–4000 Lt (900–1200 Eur) pakanka merui, nors faktiškai atlyginimas turėtų būti panašus kaip ministrų. Kai bandai tai sakyti seimūnams, jie primena, kad į mažai apmokamą mero darbą yra dešimtys pretendentų, kai kas net pasako sovietinį anekdotą – „ar reikia sandėlininkams mokėti algą.“
Įvairiose ataskaitose, kalbose giriamasi apie atliktus darbus – suremontuotas gatvikes, padarytas papildomas mašinų stovėjimo aikšteles, mokyklas ir t.t. Bet už tai yra gaunamas atlyginimas, nuolat dirba didelė komanda. Ir nors gyventojų skaičius sparčiai mažėja, o valdininkų net didėja.
Dabar iš miesto centro dingo vaizdą darkančios skardos, neberūksta dūmai iš privataus prekybinio centro, vietoj nugriauto tualeto atsirado bankas. Kitam tualetui vietos nerado, nors esame apskrities centras.
Tauragiečiams labai aktualus klausimas yra skalūnų dujų paieškos. Kandidatai į valdžią turi pasakyti, ar jie už skalūnus, nuteikdami didelę dalį rajono gyventojų ir žygaitiškių prieš save, arba paklusti neaiškiems privatiems interesams. Atskiri Tarybos nariai turi turėti nuomonę apie skalūnus, kanceliarines išlaidas ir bendrą rajono situaciją bei pertvarką su tvirta pozicija apie vykstančius procesus.
Šioje kadencijoje buvo sukeltas tragikomiškas chaosas tarp medikų, kurio pasekmes jaučia gyventojai. Rajono valdžios santykiai su verslo atstovais yra kažkokioje įtampoje. Su savo srities atstovais buvome Švedijoje, ten pagrindiniai mero darbo rodikliai yra bedarbystė ir darbo vietų kūrimas. Formaliai galima teigti, kad domėtis verslo vystymusi – tai yra lyg ir ne mero pareiga, bet jis yra meras. Rajono valdžios abejingumą verslui teko ir man patirti (D.Simaitis – buvęs „Tauragės šilumos tinklų“ vadovas – red. past.). Šilumos tinkluose eksperimento tvarka bandėme deginti kaulų miltus, tam, kad atpigtų šiluma, bet, švelniai tariant, buvau „paprotintas“, kad neterščiau gamtos.
Po kurio laiko tuo projektu susidomėjo užsienio specialistai. Jis buvo labai sudėtingas ir komplikuotas, bet jei būtų pavykę įgyvendinti, tai gal šiluma tauragiškiams būtų atpigusi 10–20 procentų, o tai – milijonai. Panašus atvejis buvo ir su suomių specialistais, su kuriais nenorėta bendrauti. Atėjus į „Tauragės šilumos tinklus“ naujiems darbuotojams, paskirtiems rajono valdžios, buvo tikėtasi ir tolimesnio šilumos kainų mažėjimo, darbuotojų atlyginimo didėjimo ir įmonės pelningumo.
Labai svarbi rajono gyventojams yra vandentiekio sistema ir kaina, kuri pagal Respublikos vidurkį yra gana aukšta. Kaip vartotojas susidūriau su problemomis, kurios paliko karčias nuoskaudas. Trasoje įvykus avarijai, vandentiekininkai atsisakė remontuoti motyvuodami įvairiais biurokratiniais išvedžiojimais. Aišku, aš galėjau bylinėtis, aiškinti rajono valdžiai, kokie yra jų paskirti vadovai, bet tuomet nebuvo kaip.
Sudėtingos problemos yra su šiukšlių surinkimu, jų kaina. Lietuvos mastu kaina yra viena iš didesnių. Kaip, kas, kodėl, niekas nežino. Pagal turimą informaciją, šiukšlių surinkimas yra nuostolingas. Tad naujas operatorius, visų pirma, po rinkimų pakels šiukšlių surinkimo kainą. Pati metodika, kad „teršia plotas“, o ne žmogus, yra gana ydinga.
Negerovių yra, buvo ir bus, bet kai į kritiką visai nereaguojama, žmonės pasijunta pažeminti, atskiri valdininkai pasijunta neklystantys, nepakeičiami. Žmones piktina, kad atskiros, intensyvios, judrios ir pavojingos gatvės, tokios kaip Šlaito, yra apleistos, o štai Jūros gatvėje – spalvotos trinkelės. Tokių pavyzdžių yra daugybė. Jauni žmonės yra pasipiktinę dėl masinio savivaldybės darbuotojų politizavimo, tai vienas iš emigracijos veiksnių. Daug kas priklauso nuo Seimo, Vyriausybės, bet savo poziciją turi turėti vietinė valdžia, ir ne pagrindinis rajono valdžios pasiekimas turėtų būti plytelių dėliojimas, o kiti giluminiai rajono gyvenimo procesai, kurių galbūt dėl kultūros, amžiaus ar dėl intelekto trūkumo nesuvokia žmonės, esantys valdžioje.
Mūsų visuomenė po įvairių krizių, nuosmukių, pralaimėjimų dar pilnai neįsisavino rinkimų reikšmės. Tauragės rajone balsuojama bene mažiausiai, tai labai neigiamas rodiklis, nors tai irgi kai kam naudinga.
Gerbkime save ir aktyviai dalyvaukime rinkimuose.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
