Donatas SIMAITIS,
pensininkas
Tauragėje vykusio tremtinių susitikimo metu vienas buvęs oponentas su pašaipa paklausė manęs: „Už ką balsuosi, Simai?“ Po trumpos pauzės ėmė filosofuoti – „Rudieji atėmė pensijas, apkarpė ir savo pajamas, o raudonieji susigrąžino atlyginimus ir įvairias priemokas, bet užmiršo senius“. Išvertus į paprastą kalbą tai reikštų – dešinieji karpė visiems ir sau, o kairieji lyg ir būtų arčiau žmonių, tačiau pirmiausiai pasirūpino savimi.
Patys aktyviausi rinkėjai, be abejonės, yra pensininkai. Vieni jų su nostalgija prisimena sovietinius laikus, kiti – tremtį, kalėjimus ir pažeminimus. Pensininkų jau nebeveikia valdininkų užuominos apie ateinančius „blogiečius“ ir laukiamas dovanas, apie tai, kas turi laimėti rinkimus ir kas yra geriausias. Sudarydami valstybės biudžetą, valdantieji visiškai pamiršo pensininkus, iš šių žmonių buvo pasityčiota. Šiandien Lietuvoje pensijos vienos mažiausių Europos Sąjungoje ir jau šešeri metai, kai neperžiūrimos, nors sparčiai kyla paslaugų ir maisto kainos. Bet tie patys valdininkai neužmiršo savęs – tūkstančiais didėja seimūnų, ministrų ir kitų valstybės tarnautojų algos. Kyla klausimas – kai oficialiai kalbama, kad šešėlinė ekonomika Lietuvoje sudaro 30–40 procentų, kai cigarečių kontrabanda siekia apie 50 procentų, klesti juodoji degalų rinka, šalyje daugybė kitų negerovių, tai ar tie valdininkai, nuo žemiausio iki aukščiausio rango, nusipelnė paskatinimo?
Tačiau valdžios atstovai turi paaiškinimą – jie remiasi Konstitucinio Teismo sprendimu ir rekomendacijomis. Bet kodėl jie mato tik tai, kas naudinga jiems? Ypač politikams galima priminti, kad Konstitucinis Teismas vadovaujasi įstatymais, o įstatymus leidžia Seimas.
Pastaruoju metu stipriai blaškomasi dėl dalinio pensijų grąžinimo – esą pensijas grąžinti ketinama tai iš viršplaninių pajamų, tai iš akcizų, tai iš kitų mokesčių, tai iš „Sodros“ biudžeto. Seime yra ir tokių „broniukų“, turinčių aukštųjų partinių mokyklų diplomus, kurie pasiūlė net atimti priedus iš tremtinių, esą taip lengviau bus grąžinti pensijas. Vieni tuos priedus davė, kiti nori atimti. Žinoma, žmonės išgyvens ir be tų priedų. Tačiau ciniškiausiai nuskambėjo to „leniniečio“ pastaba, kad žmonės, gimę Sibire, yra laimingi.
Prisiminkime sovietinius laikus, kai bet kuris buvęs politinis kalinys, tremtinys ar gimęs Sibire buvo antraeilis žmogus, kai kurie komunistai į juos žvelgė su baime, neapykanta ir panieka. Sibiro šiaurės tautelės seniems žmonėms duodavo tundros žolelių nuovirų ir žmonės, gerdami tą arbatą, mirdavo. Daug Seimo narių mėgsta keliauti į egzotiškus kraštus, tai tegul važiuoja, parveža tos arbatos. Tik tegu daugiau parveža, nes ne vienas seimūnas greitai taip pat taps pensininku. Galės tuo pačiu ir savo, kaip pensininkų, problemą išspręsti. Daugelio politikos analitikų nuomone, kuo toliau, tuo mūsų Seimas tampa primityvesnis, skurdesnis ir savanaudiškesnis. Pasižvalgykime – kaimyniniame rajone sūnus „įstatė“ tėvą į Seimą, kitur brolis – brolį ar tėvas sūnų, „intelektualūs“ staiga tampa tų „įstatytųjų“ giminės.
Tačiau grįžkime prie pensijų. Vyriausybė nuo kitų metų ruošiasi dalinai grąžinti pensijas. Jos nedirbantiems pensininkams bus išmokėtos per trejus metus. Tačiau kiek šitų karo, pokario ir kitų įvairių sukrėtimų kartos žmonių jų besulauks? Niekas nekalba apie tai, kaip ir kada bus grąžintos pensijos 2008–2013 metais dirbusiems pensininkams. Kai kuriems pensininkams jos buvo sumažintos net 70 procentų. Tai nauja lietuviška nacionalizacija. Seimūnai dejavo, kad nuo didžiulių atlyginimų jiems nuėmė vieną kitą tūkstantį, bet 70 procentų jokiam valdininkui atlyginimai nebuvo sumažinti.
Pas mus dažnai kalbama, kad šalyje nėra pinigų, kad ekonomika atsigauna lėtai, tačiau valdininkams tai nė motais, juk pačių kišenė svarbiausia. Pažvelkime, kaip švaistomi valstybės ir „Sodros“ pinigai. Lietuva prarado apie 20 procentų gyventojų, o kiek sumažėjo valdininkų? Tą patį galima pasakyti ir apie Tauragės rajoną.
Vilniuje stovi didžiulis „Sodros“ pastatas su milžiniškomis erdvėmis. Tokių pastatų, kaip Plungės, Palangos darbo birža, yra daug. Ar kada nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėjo tikrą ministrą? Vargu, jei šalyje užaugo dykaduonių ir pašalpininkų karta, kai mąstoma, kad geriau ne dirbti, o išnaudoti valstybę.
Teko girdėti, kad „Sodros“ specialistai teigia, jog kai kurios motinos, gaunančios didžiules išmokas už dvejų metų motinystės atostogas, neretai pateikia gudriai parengtas pažymas, kuriose slepiasi sukčiavimas. Pasak „Sodros“, tokių pažymų gali būti apie 60–70 procentų. Tačiau diskusijų tuo klausimu nevyksta, nes tai liečia valdininkų dukras ir žentus. Daugelis žino ir tai, kad dirbantiems pensininkams pensijų sumažinimas didesniu procentu buvo neteisėtas, tai taip pat traktavo Konstitucinis Teismas. Bet šito nei seimūnai, nei ministrai nemato. Vieni žmonės dėl pensijų kreipėsi į teismus, kiti laukia valdžios sprendimų, treti tiesiog keikiasi. Įdomu, kaip šią problemą traktuoja jauni seimūnais tapę politikai, įgiję mokslinius teisinius laipsnius. Kaip ją rinkėjams paaiškinti galėtų Tauragėje į Seimą išrinktas Darius Petrošius?
Simui ir daugeliui kitų pensininkų, iš kurių valdžia tyčiojasi, klausimas, kaip balsuoti, kelia didžiulį galvos skausmą – pensijas sumažino dešinieji, o kairieji žaidžia slėpynes ir mikčiodami kažką neaiškiai žada. Prezidento institucija labai svarbi, ši institucija valdo specialiąsias tarnybas ir teisėtvarką. O štai rinkimai į Europarlamentą – puiki senelių „prieglauda“. Ten svarbiausius klausimus sprendžia vokiečiai, prancūzai ir kitos didžiosios šalys, o mažoms valstybėms suteikiama „garbinga teisė“ patylėti.
