Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Prieš 65-erius metus, 1948-ųjų gegužės 22–23 dienomis, iš Lietuvos ir aplinkinių šalių į Rusijos gilumą buvo ištremta dešimtys tūkstančių piliečių. Tų dienų sovietų operacija „Vesna“ laikoma viena stambiausių „valymo“ operacijų per visą pokario tremčių istoriją. Ledo vaikai – taip neoficialiai vadinami lietuviai, gimę ar visai mažyčiai tą saulėtą pavasarį netekę namų Lietuvoje. „Tauragės žinioms“ pavyko pasikalbėti su vienu šio liūdno įvykio liudytoju – ilgamečiu vienos didžiausių rajono bendrovių – „Tauragės šilumos tinklų“ direktoriumi, imtynininku, dabar jau pensininku Donatu Simaičiu. Vyras sako, kad likimo pirštas jam ir jo šeimai buvo skaudus, tačiau pykčiu jis negyvena.
Ištrėmė 40 tūkstančių lietuvių
1948 metų gegužės 22–23 dienomis pagal sovietų operacijos koduotu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“) planą buvo numatyta į Jakutiją (vėliau pakeista į Buriatijos-Mongolijos ASSR) ir Krasnojarsko kraštą ištremti 12 134 šeimas – 48 tūkst. žmonių. Iki gegužės 23-iosios 14 val. ešelonuose jau buvo sugrūsti 36 932 žmonės, iš jų arti 11 tūkstančių vaikų.
Nesurinkus sąrašuose įrašytų šeimų, į ešelonus buvo gabenamos saugumiečių ir kolaborantų iniciatyva atrinktos šeimos. Tremčiai pasmerkti buvo visi, kuriuos tik rasdavo apsuptose sodybose: vaikai be tėvų, tėvai be vaikų. Kai ešelonai pajudėjo, juose jau buvo 40 tūkst. žmonių.
Geležinkelis nusėtas vaikų kapeliais
Kelionė į Buriatiją truko beveik 19 dienų – prisimena septyniasdešimties metų jubiliejų netrukus švęsiantis tauragiškis Donatas Simaitis. Tą šviesią ir šiltą 1948-ųjų gegužės 22-ąją jam buvo vos penkeri.
– Puikiai prisimenu tą ankstų rytą, buvo apniukęs, nors diena paskui išaušo graži. Mama stovėjo prie lango su įremtu į krūtinę ginklu, o tėvas partrenktas gulėjo jai po kojomis. Vaizdas šokiravo, turbūt todėl jis ir įstrigo visam gyvenimui, – prisimena Donatas.
Iš Plungės rajono kilęs vyras mena, kad tą gegužės 22-ąją į belangius vagonus buvo sugrūsta beveik visa Žemaitija. Baisiausia buvo matyti motinas su kūdikiais ant rankų. Dauguma jų kelionės tikslo taip ir nepasiekė, mirė pakeliui į tolimąją Buriatiją. Donatas sako, kad visas geležinkelis nuo Lietuvos iki šios šalies virtęs ištisomis kapinėmis – traukiniui sustojus kiekvienąkart čia pat šalia bėgių buvo laidojami į drobules susupti kūdikiai.
– Prisimenu, kad buvo labai karšta ir labai norėjau gerti. Tėvai sakė, kad važiuojame į mirtį. Baisu buvo, – prisimena vyras žiaurias savo vaikystės dienas.
Nuosprendis – tremtis iki mirties
Kodėl Simaičių šeima buvo pasmerkta patirti tremties skonį, Donatas nežino. Niekas to nepaaiškino. Į Buriatiją buvo išvežti trise – jis, tuomet penkiametis berniukas, ir tėvai Aniceta ir Juozas. Dvi vyresnės seserys ir brolis nuo piktos lemties išsigelbėjo, mat kaimynės buvo išvesti pas dėdę. Tremtyje gimė Donato broliukas Bronius.
– Visada maniau, kad man pasisekė labiau nei Lietuvoje likusiems seserims ir broliui. Aš buvau su tėvais, jie liko beveik našlaičiais, tremtinių vaikais. Lietuvoje tuomet buvo platinama agitacija, kad ištremti buvo valstybės priešai, žudikai. Tokiais buvome laikomi. Nuosprendis buvo žiaurus – tremtis iki gyvenimo pabaigos. Vis dėlto taip neatsitiko. Į Lietuvą grįžome jau po Stalino mirties, 1956-aisiais, – prisimena D. Simaitis.
Donatas sako, kad skaudžiausia ir buvo išgirsti, jog esi nusikaltėlis. Buriatijos gyventojai tremtinius taip pat pasitiko priešiškai, esą jie „miškiniai“, žmogžudžiai. Tik vėliau pamatė, kad jie tokie patys paprasti žmonės – lietuviai, moldavai, baltarusiai.
– Už ką mus išvežė? Už nieką. Tokie laikai buvo. Kaimynas kaimyną skundė, visi gyveno baimėje, žmonės buvo suskaldyti, supriešinti. Buvo ir pataikūnų, tokių, kurie tikėjosi užgyventi tremtinių turtą. Oficiali sovietų valdžios versija buvo tokia – išvežti pavojingus tarybų valdžiai žmones, kad šalyje nekiltų pilietinis karas, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Donatas.
Sibiro dvasia buvo laisvesnė
Novo Iljinskas. Taip vadinosi miestas, kur buvo atgabenti ištremtieji lietuviai. Iš pradžių įsikurta jurtose, vėliau Simaičių šeimai leista įsirengti žeminę. Tėvai dirbo galingoje medienos tiekimo pramonėje.
– Nebuvome kalinami, galėjome laisvai vaikščioti po miestą, tik negalėjome be leidimo išvažiuoti, visi traukiniai akylai buvo saugomi kareivių. Kaip bebūtų keista, šį tolimą Sibiro kraštą prisimenu kaip daug laisvesnį savo dvasia nei tuo metu buvo Lietuva. Niekas nebijojo garsiai Stalino pavadinti budeliu, kalbėti, kad jis buvo neurastenikas, o Leninas sirgo sifiliu. Prisimenu, kaip vietiniai žmonės džiaugėsi, kai Stalinas mirė, nors oficialiai turėjome jo gedėti, – pasakojo Donatas.
Rodydamas išsaugotas tremties laikų nuotraukas vyras sako, kad lietuviai ten buvo ypač vieningi. Jei kuris mirdavo, buvo paprotys visiems susieiti į laidotuves. Būtent lietuviai Novo Iljinske įkūrė vietos teatrą ir net savo bažnytėlę.
– Labai šviesiai prisimenu mums padėjusius rusus. Jie gailėjo mūsų, pagelbėdavo kuo galėdavo. Iki šiol sakau, kad reikia skirti rusizmą nuo stalinizmo, – prisimena D. Simaitis.
Įsitikinimai šventi
Po Stalino mirties praėjus trejiems metams Simaičiai grįžo į Lietuvą. Deja gimtoji šalis juos pasitiko nesvetingai. Visada buvome tremtiniai, visada kitokie, visada įtartini – sako Donatas.
– Buvo dar skaudžiau negu atvykus į Buriatiją patirti vietinių žmonių neapykantą. Nusikaltėliais mus laikė savi. Tokia buvo varoma propaganda. Tačiau man sekėsi. Baigiau universitetą, gavau paskyrimą, atkakau į Tauragę, – pirmoji Donato darbovietė buvo vadinamieji „skaičiukai“ – Skaičiavimo mašinų elementų gamykla.
Vyras sako žinojęs, kad yra stebimas KGB, niekada nepriklausė komunistų partijai, tačiau niekada ir nesmerkė kolegų, į partiją stojančių vien todėl, kad taip tuomet reikėjo.
D. Simaitis, vienas aktyviausių Sąjūdžio Tauragėje dalyvių, Socialdemokratų partijos Tauragės skyriaus įkūrėjų, šiandien sako, kad jam skaudu, kuo jo įkurtas partijos skyrius Tauragėje virto.
– Išprievartavimas gali būti fizinis, gali būti moralinis. Pastarasis gal net bjauresnis. Man skaudu, kad tokiu principu šiandien vadovaujamasi toje partijoje, kuri pirmiausiai turi rūpintis demokratija. Įsitikinimai man visada buvo šventi ir jų mainymas atveria tikrąjį žmogaus veidą, – sako buvęs tremtinys.
Paklaustas, ar nešioja širdyje pyktį tiems laikams, tiems žmonėms, kurie galbūt įkišo trigrašį, kad jo šeima būtų įgrūsta į gyvulinį vagoną, Donatas sako pykčio nejaučiąs. Esą skauda tik dėl Lietuvos, kad iki šiol santaikos joje maža.
