Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Jei ne geri žmonės, moteris tikriausiai būtų mirusi. Tik visiškai svetimų žmonių atkaklumas ir reikalavimas nepalikti ligonės likimo valiai išgelbėjo Augeniją Zubarevą nuo dar baisesnių kančių. Deja, istorija, kurią kartu su žmogaus teisių gynėjais stebėjo „Tauragės žinios“, dar nesibaigė. Kad ir kaip bebūtų liūdna, vargu, ar jos pabaiga bus laiminga. Iš to, ką matėme ir išgirdome, kalbėdamiesi su socialiniais Tauragės rajono savivaldybės darbuotojais, išvadą darome liūdną – dauguma jų savo pareigų neatlieka, o kokybiškai socialinei apsaugai Tauragėje iki Europos lygio toli it iki Mėnulio.
Rado alkaną ir sušalusią
Tauragiškę Augeniją Zubarevą praeiviai matydavo miesto centre vasaromis pardavinėjančią uogas ir grybus. Šešiasdešimtmetė moteris jau keturiasdešimt metų gyvena mažame mediniame namelyje Prezidento gatvėje, šiuo metu tai socialinis būstas. Jau kurį laiką viena, nors užaugino du sūnus. Tiesa, jie pasirūpinti mama negali, o gal nesugeba, kalbama, kad yra bedarbiai ir patys savivaldybės prašo pašalpų. Kaip ten bebūtų, ilgus metus Augenija vertėsi kaip išmanė, sako, kai sveika buvo, iš Laukėsos miškų su surinktomis miško gėrybėmis pėsčia į miestą parkulniuodavusi. Tačiau ištiko nelaimė – moterį pakirto insultas.
Kad Augenija jau kurį laiką nebeišeina iš namų, Žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininko pavaduotojai Vidai Palekienei pranešė Prezidento gatvės gyventojai. Aktyvi žmogaus teisių gynėja tuoj pat nuskubėjo į Prezidento gatvę, pamačiusi sergančią Augeniją, draugėn pasikvietė „Tauragės žinių“ žurnalistę.
Tai, ką pamatėme, atrodė liūdnai – jau keletą mėnesių nekūrentoje trobelėje susitraukusi kamputyje purvina striuke sėdėjo Augenija. Moteris nebegali vaikščioti, beveik nekalba, labai išalkusi – šaldytuve tik keletas stiklainių su neaiškaus maisto likučiais.
– Kai ją pamačiau taip vieną sėdinčią, bandžiau kalbinti, kas nutiko, susikalbėti beveik nepavyko, supratau, kad jau keletą mėnesių ji taip kiūto ir niekieno pagalbos neprašo, atnešiau dešros, duonos, bandžiau išklausti, kas atsitiko. Kad būtumėte mačiusi, kaip ji skubėjo valgyti, tokia alkana buvo. Viena akis keistai susukta, beveik nieko pasakyti nebegali. Moteris malkų turi, tačiau neturi jėgų jų atsinešti ir krosnies pasikurti, taip ir sėdi nuo viduržiemio šaltyje. Kai paklausiau, kodėl gydytojo nekvietė, šiaip ne taip pasakė, kad jai gėda, nes drabužiai nešvarūs, – „Tauragės žinioms“ pasakojo žmogaus teisių gynėja.
Socialines darbuotojas reikia vežti
Supratusi, kad delsti negalima, V. Palekienė nuskubėjo į savivaldybės Socialinės paramos skyrių ir paprašė šio skyriaus specialisčių drauge nuvažiuoti pas A. Zubarevą. Tačiau valdininkės tai daryti atsisakė, patikinusios, kad šiuo metu neturi transporto.
– Aš pasiūliau nuvežti savo mašina, tačiau jos vis tiek nesutiko, pasakė, kad aplankys ligonę be mūsų, tačiau aš apskritai nesupratau, kodėl iš Respublikos gatvės, kur yra savivaldybės administracijos pastatas, iki Prezidento gatvės, kur gyvena Augenija, jas būtinai reikia vežti, kodėl kelis šimtus metrų jos negali nueiti pėsčios, – stebėjosi V. Palekienė.
Socialinės paramos skyriaus specialistėms atsisakius vykti pas pagalbos reikalingą moterį, V. Palekienė ir jos kolegos, taip pat Žmogaus teisių gynimo asociacijos nariai Vytautas Balčytis ir Ričardas Lukoševičius iškvietė greitąją pagalbą. Tačiau atvykusi felčerė Augeniją į ligoninę vežti atsisakė, esą jos viršininkai nurodę į ligoninės Priėmimo skyrių vežti tik „ekstra atveju“. Kitaip ligoninėje budintis gydytojas Alfredas Oras barsis.
– Jai blogai pasidarė ne dabar, reikėjo kreiptis į savo šeimos gydytoją, – aiškino felčerė.
Tačiau V. Palekienei reikalaujant, moteris vis dėlto buvo nuvežta į ligoninę, pabrėžus, kad su A. Oru aiškinsis ji pati.
Marškinių nedavė
Ligoninėje atvykėlius iš tikrųjų pasitiko gydytojas A. Oras. Paaiškėjo nemalonus faktas – moteris nedrausta Privalomuoju sveikatos draudimu, mat dar ne pensininkė ir neregistruota Darbo biržoje.
– Gydytojas apšmeižė, kad moteris utėlėta, kad sumušta, net policija buvo į ligoninę iškviesta. Paaiškėjo, kad visai ji ne utėlėta, tik nusiprausti negalėjo kelis mėnesius, kad niekas jos nemušė, o kad ji pargriuvo nebegalėdama paeiti. Gydytojas mums pasakė, kad nuo šio momento įsijungia skaitliukas ir moteris už gydymą turės susimokėti. Tačiau iš ko ji sumokės, jei neturi jokių pajamų, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo V. Palekienė.
Moteriai Tauragės ligoninėje buvo diagnozuotas jau senokai įvykęs insultas. Ją tolimesniam gydymui nuspręsta vežti į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Nors personalas ligonę nuprausė, tačiau neaprengė, paguldė nuogą ant kušetės, apklojo neapvilktu užklotu.
– Paprašiau ligoninės, kad aprengtų ją kokiais marškiniais, juk šalta žmogui, man buvo atsakyta, kad ligoninė to nedarys, nes Augeniją išvežus į kitą ligoninę marškinių nebeatgaus. Jei noriu, pati galiu atnešti. Taip ir padariau, nuvažiavau namo, atvežiau drabužių, aprengiau, jei ne aš, ją ir į Klaipėdą būtų vežę nuogą, – sakė žmogaus teisių gynėja.
Moterų krizių centras nepriima
Tauragės medikams paklausus, ar bus kas sunkią ligonę lydi į Klaipėdą, „Tauragės žinios“ susisiekė su Tauragės socialinių paslaugų centru. Tačiau šio centro Socialinės pagalbos tarnybos vadovė Lina Valantinaitė atkirto, kad centras tokių paslaugų neteikia.
Beje, Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Navickienė, kai V. Palekienė jos pasiteiravo, ar būtų galima A. Zubarevą bent laikinai apgyvendinti Moterų krizių centre, kuris įsteigtas už Europos Sąjungos lėšas, veiklą turėtų vykdyti jau apie metus, ši atsakė, kad to padaryti neįmanoma, esą į Moterų krizių centrą priimamos tik smurtą patyrusios moterys. Šiuo atveju ligonei būtų galima pasiūlyti tik nakvynės namus.
Į Klaipėdą V. Palekienė nelaimėlę lydėjo savo mašina, nuvežė savo drabužių, pripirko maisto, jau buvo nuvažiavusi ir aplankyti. Sako, kad išleido arti 400 litų. Moteris džiaugiasi tik tuo, kad savivaldybės Socialinės paramos skyrius drauge su ligonių kasa padėjo sutvarkyti A. Zubarevos sveikatos draudimą – savivaldybė skyrė vienkartinę pašalpą, todėl už gydymą jai mokėti nereikės.
– Nežinau, kaip bus toliau, Klaipėdos medikai buvo kitokie nei Tauragėje, pasitiko mandagiai, iškart suteikė kvalifikuotą pagalbą. Tik jie manęs klausia, kas moterį pasiims iš ligoninės. Nebežinau, ką daryti, aš juk visai svetimas žmogus. Man labai apmaudu, kad į vienišą, apleistą žmogų mūsų valstybėje žiūrima abejingiau nei į beglobį šunį, – „Tauragės žinioms“ kalbėjo moteris.
Redakcijos komentaras. Kiek socialinių darbuotojų yra Tauragėje, šįkart neskaičiuosime. Ir taip aišku, kad daug. Redakciją šioje istorijoje nustebino ne valdininkų nežmoniškumas, bet tai, kaip į savo darbą žiūri tie, kurie privalo tarnauti paprastam žmogui. Išmokę vienintelį argumentą – „Mums nepriklauso“, šie žmonės metų metais sėdi šiltose kėdėse. Aišku viena – kol dėmesys bus skiriamas, kiek konferencijų salių įrengti nakvynės namuose arba kiek naujų darbuotojų priimti į milijonus kainavusį ir vis dar neveikiantį moterų krizių centrą, tvarkos socialinės paramos sistemoje nebus dar ilgai. Įdomu, kam dėl to turėtų būti gėda.
