Stasys ŠEDBARASm
Seimo narys
Ką reikėtų pakeisti, kad valstybinės inspekcijos ir tarnybos neatlikinėtų patikrinimų anoniminių verslo konkurentų ar politikų užsakymu? Verslininkai šį klausimą iškėlė Tauragės krašto Seimo nariams Tauragės apskrities verslininkų asociacijos narių surengtame susitikime.
Kalbant šia tema peršasi kitas klausimas: argi dar tai tebevyksta? Atsakymas jau į šį klausimą galėtų būti ir teigiamas, ir neigiamas. Nieko bloga, jeigu iš tiesų kontroliuojančios institucijos nutaria atlikti patikrinimus. Tam jos ir sutvertos. Nieko gera, jeigu jos tai daro kieno nors užsakymu ir ieško šieno kupetoje adatos. Ją ten surasti įmanoma. Bet ar apsimoka?
Dalykinės ir žmogiškosios savybės
Ši tema turi keletą niuansų. Jeigu pranešimas kontroliuojančioms institucijoms yra apie galimai nusikalstamą veiką, tuomet galioja bendros taisyklės: elgiamasi tapačiai, ar pranešta apie užminavimą, ar apie sukčiavimą įmonėje. Teisėsauga tokius pranešimus ištiria, patraukia atsakomybėn nusikaltusiuosius. Tokiais atvejais net ir nesigilinama, kodėl pranešimas anoniminis, svarbu pašalinti pavojų asmeniui ar visuomenei.
Tačiau anonimiškumas nėra puikus reiškinys nė vienoje visuomenėje. Tai, kas slepiama, jau savaime kelia minčių – o kodėl reikia slėpti? Įvairiais laikais požiūris į anonimus būdavo įvairiai traktuojamas. Šiuo metu institucijos turi teisę pačios nuspręsti, ar tirti anoniminį skundą, ar netirti. Bendro pobūdžio taisyklių, kokių būta anksčiau, nebėra.
Tačiau viena tikrai aišku: jeigu dėl melagingo pranešimo verslas patirtų nuostolių, galima reikalauti jų kompensavimo. Suprantu, kad verslininkams tai nėra patogus kelias apsiginti nuo nesąžiningų konkurentų skundų, kad tai kartu yra laiko gaišimas, reikalaujantis psichologinės ir fizinės energijos. Bet niekas už mus nieko nepadaro, jeigu nedarome patys.
Kalbantis ir ieškant bendrų sąlyčio taškų, dažniausiai surandamas susitarimas. Kaip surasti balansą tarp kontroliuojančių institucijų geranoriško požiūrio ir kontrolės, ir tarp to, ko jos nekontroliuoja?
Tai gali nulemti ne tik anoniminiai skundai, bet ir elementarūs buitiniai dalykai. Kartais kontroliuojančios institucijos eina lengviausiu keliu. Joms gal geriau apsilankyti ten, kur pavaišins arbata, negu eiti į šaltą garažą, stovėti už kampo ir sekti, kiek ten atliekama paslaugų, ar nėra pažeidimų. Yra ir dar vienas metodas – pasodinamas inspektorius ir kokį mėnesį jis įmonėje sėdi, žiūri, tikrina. Paaiškėja, kad oficiali įmonės apyvarta išauga ženkliai, kartais net kelis kartus. Negirdėjau, kad kas nors tai darytų pastaruoju metu. Dažniau surandamas balansas – ar reikia tikrinti ir kaip reikia tikrinti. Yra mokesčių inspekcijų, kuriose darbuotojai pataria ir paaiškina, jeigu kažkur ne laiku kažką pateikei, o ne ima bausti. Žmogiškasis faktorius, kaip kalbėti ir bendrauti, gali būti ir prigimtinė savybė, tačiau darbe galima ją palaipsniui įsisavinti.
Kontrolės kartais pritrūksta
Vasario mėnesį apribota Ūkio banko veikla, skelbiama, jog beveik visi indėlininkai dėl savo lėšų gali būti ramūs. Šįkart vėl galime svarstyti, ar kontroliuojančios institucijos norėjo matyti banko problemas, jos tikrai buvo daugybę kartų didesnės už adatą šieno kupetoje, jeigu teko imtis tokių banko veiklos apribojimo priemonių. Prisiminus neseną banko „Snoras“ istoriją, taip pat galime daryti išvadą, jog joje kontrolės nebuvo per daug, veikiau – jos trūko.
Tai, galima sakyti, buvo senesnių žmonių bankas, nes mokamos didesnės palūkanos labiausiai suviliojo nepasiturinčius vyresnio amžiaus žmones. Likus kelioms dienoms iki bankroto ateidavo žmonės atsiimti palūkanų, juos įtikindavo, kad turėtų pirkti banke indėlio sertifikatą ir gauti dar didesnes palūkanas. Bet indėlio sertifikatas nedraustas. Tai ir buvo didžiausia bėda. Pasirodo, nei Vertybinių popierių komisija, nei Lietuvos bankas iki 2012 m. sausio 1 d. šito bankinio produkto, kuriuo pasinaudojo „Snoras“, nekontroliavo. Šioje istorijoje blogai tai, kad pavėluotai atsivėrė tokios skylės. Kontroliuojančios institucijos turėjo tai matyti, nes žmonės dėl tų indėlių sertifikatų ir nukentėjo daugiausiai.
Valstybės kūrimosi pradžioje dar buvo galima kalbėti apie įstatymų trūkumą ar jų nebuvimą. Dabar tai nebėra taip aktualu. Turbūt didžiausia šių laikų bėda yra ne įstatymų skaičius ar jų kokybė, o jų taikymas ir vykdymas. Ir apie tai mes dar daug kalbėsime, daug veiksime, nes turės daug kas pasikeisti ne tik viešajame gyvenime, bet ir mūsų pačių mentalitete – ir senesnės kartos, ir naujesnės, ir darbuotojų, ir verslininkų, ir, aišku, valdžios. Pagalvokime, jeigu iš tiesų anonimas skundžia verslininką, o tikrintojas be atodairos gaišina jo laiką tik todėl, kad kažkas tai užsakė, tai juk pralaimi visi. Nes tikrintojui atlyginimą uždirba į biudžetą mokesčius mokėdama verslininko įmonė.
Solidarumą kuria ne įstatymai
Dažnai ieškant kaltininkų, kurie išvijo mūsų žmones į emigraciją, mažiau mąstantiems asmenims atrodo aišku, kad tai padarė bloga valdžia. Galima sakyti, kad valdžia, blogi įstatymai. Bet daugelį išvijo ir tie patys verslininkai, nemokėdami normalios algos darbuotojams, norėdami patys važinėti po šiltus kraštus ir būtinai prabangiais automobiliais, išsikėlę savo poreikius pernelyg aukštai. Solidarumo nebuvo, pripažinkime, ir jokie teisės aktai ar įstatymai jo nesukurs. Mes patys galime būti arba nebūti solidarūs. Ne šiaip sau vis minimas keturiasdešimt metų Mozės tautos klajojimas dykuma, kol pasiekiama Pažadėtoji žemė. Bet tai nereiškia, kad nieko nereikia daryti.
Šiandien aišku, jog tam, kad sustabdytume neigiamus reiškinius, kurie braunasi į mūsų gyvenimą, prireiks laiko ir noro. Kiekvienas neigiamas ar teigiamas veiksmas sukelia atoveiksmį, kurį norėtųsi vadinti ne dar gilesniu klimpimu į nesusikalbėjimą, o savotišku visuomenės gijimu, išsivadavimu iš susikurtų ar tikrų baimių, teisingesnio sprendimo suradimu. Nesustabdžius pastebėtų negerovių, jos dauginasi geometrine progresija.
