Tomas RAULINAVIČIUS
Vos vieno kvadratinio metro pašiūrė jau trečius metus globoja Oko miške gyvenančius benamius Liną ir jo draugę Aliną. Plastmasiniuose „bambaliuose“ parsineštas vanduo naktį užšalo: elgetaujančios poros būsto temperatūra vos keliais laipsniais skiriasi nuo lauko. Apie 10 valandą ryto pažadinta pora atsikėlė su drabužiais ir atvirai papasakojo apie kasdienius savo darbus. Maisto šiukšlių konteineriuose kasdien ieškantis ir elgetaujantis Linas žurnalistui atskleidė savo svajonę – turėti šiltus namus su televizoriumi.
Gyvena po eglišakėmis
Surasti miške įsitaisiusią benamių porą pašaliniams lengva nebūtų. Ypač žiemą, kai takas, vedantis per upelį ir vingiuojantis klaidžiais labirintais, užklotas sniegu. Oko miško tankmėje jau trečią žiemą kas vakarą nakvoti grįžta 35-erių metų vyras. Namus miške jis susirentė pats, jie primena šakomis apkamšytą olą. Mediniai kuolai tapo karkasu, laikančiu krūvą eglišakių. Tarp jų – plėvelė, apsauganti tik nuo nestipraus lietaus.
– Blogiausia, kai lyja, nėra kur išdžiūti. O šalčio nebijau, – draugiškai nusiteikęs kalbėjo vos prieš savaitę 20 laipsnių speigą pašiūrėje išgyvenęs Linas.
Miško guolyje vietos nedaug. Daugiausiai skudurai ir antklodės. Žiemą Linas striukės niekad nenusivelka. Batus nusiauna tik prieš miegą. Paprastai pora akis sumerkia apie 21 valandą, iki tol sprendžia kryžiažodžius, žvakės šviesoje susiglaudę šildosi.
– Kalbame mažai, nebent kiek pinigų dieną surinkome, ką konteineriuose radome. Apie ateities planus ji kalbėti nenori, – apie mylimąją prakalbo Linas.
Vaikai atimti
Pora susipažino prieš 10 metų. 29-erių metų Alinos Perminovos pavardė prieš penketą metų jau mirgėjo spaudos puslapiuose. Tuometiniame Ližių sąvartyne moteris pagimdė. Vaikelis, beje, jau trečiasis pagimdytas šios moters, buvo išgelbėtas ir perduotas vaikų globos specialistams. Galimybė auginti savo vaikus A. Perminovai apribota neterminuotai.
– Pusė meilės jai yra. Toks gailestis kartu su meile, – apie savo jausmus miško draugei prasitarė Linas.
Vyras sako, kad rūpinasi savo sugyventine, ne kartą yra jos ieškojęs kitų vyrų draugijoje, ne kartą Alina namo į mišką negrįžo.
– Bet šiąnakt miegojome kartu, o vakar kartu išgėrėme butelį alaus, – atviravo Linas.
Moteris gauna 540 litų invalidumo pašalpą, kai pinigų pritrūksta, dvidešimtinę kitą pavyksta išprašyti praeivių prie prekybos centrų.
Apie 11 valandą pora keliauja į miestą, kaip Linas sako, – „dirbti“. Po 15 valandos grįžta, užsikuria laužą, šildo puode vandenį. Geria arbatą. Iki tol buvę tušti skrandžiai pripildomi konteineriuose rasto maisto.
– Dažniausiai randame mėsos, – kalba Linas.
Kokia konteineriuose rastos mėsos kokybė, galima numanyti. Apie tai Linas nekalba. Geraširdės moterys, gyvenančios Žalgirių mikrorajone, vargstančiai porai kartais atneša maisto. Prieš keletą dienų Liną ir Aliną aplankiusi ponia Elena juos arbata pavaišino, dešros nupirko ir antklodę parūpino.
Gerai žinoma pavardė
Kas dieną knisdamasis šiukšlių kalnuose Linas randa visko: pasitaiko centų, metalo ir buityje dar naudoti tinkamų daiktų. Vasarą daiktus į mišką parsiveža dviračiu, tačiau dabar jis sugedęs, anot Lino, subyrėjo guoliai. Čia pat atremto į medį jo niekas nenugvelbs, teritoriją akylai saugo kalė Bonė, kuri ne tik geriausia apsauga, šaltomis naktimis ji šildo benamiams kojas.
– Nieko mes nebijom, pripratom, kad stirnos pralekia, netoliese ūbauja lapės, – gyvenimo miške smulkmenomis dalijasi antrą žiemą Oko miške leidžiantis Linas.
Vyras nesiskundžia ir pagalbos neprašo. Nuo 15 metų tikina gyvenąs benamio gyvenimą. Beveik niekad nesirgo, o ir vaistų nuo kosulio nėra pirkęs. Po šilta striuke Linas apsivilkęs keturis megztinius. Kai pastarieji tampa itin nešvarūs, keičia juos kitais. Netoliese tekančiame upelyje rytais apsiprausia.
– Kokia mano pavardė? – paklaustas pavardės nesutrinka Linas. – Piečia. Kaip buvusio Tauragės mero, bet ar mus sieja giminystės ryšiai, nežinau. Nesidomėjau niekada, net jei ir giminaitis būčiau, ko aš toks jo prašysiu.
Kai termometro stulpelis nukrito žemiau minus 20 laipsnių ribos, benamis teigia sulaukęs žinių iš savivaldybės. Porai ketinama skirti bendrabučio tipo butą.
– Norėčiau turėti šiltus namus, šiaip nieko man daugiau netrūksta. Gal televizoriaus dar, paskutinį kartą žiūrėjau vasarą, landynėje pas draugą, – savo svajonę atskleidė miško gyventojas.
Į nakvynės namus nenori
Socialinių paslaugų centro direktorė Nijolė Navickienė teigia puikiai pažįstanti benamę Aliną ir žinanti, kokios jos gyvenimo aplinkybės. Tačiau ne kartą siūlytos paramos moteris atsisakė.
– Jos veiksnumas nėra apribotas, Adakavo pensionate jos apgyvendinti negalime. Ne kartą Alinai siūlėme prisiglausti nakvynės namuose, tačiau ji nenori laikytis taisyklių, – „Tauragės žinioms“ teigė N. Navickienė.
Pasak Socialinių paslaugų centro direktorės, blogą įtaką Alinai daro Linas, kuris dažnai prieš moterį smurtauja. Esą pora girtauja, Alinos šalpos pensiją išleidžia kartu.
Paskutinį kartą Socialinių paslaugų centro specialistai Alinai padėti bandė 2008 metų gruodį. Nuo to laiko moteris su draugu gyvena Oko miške ir pagalbos atsisako.
