Jei kieno nors garbei sodinate ąžuoliuką, negalite būti tikri, kad po keliasdešimties metų jo kas nors nenupjaus ir nesusiveš į savo kiemą arba nuspręs, kad jūsų sodintas medis užsisėjęs savaime, ir jį pašalins.
Ankstesniame „Tauragės žinių“ numeryje, straipsnyje „Miesto turtas – į kairę ir į dešinę“ rašėme apie miesto pilies kiemelyje nupjautą ąžuolą, kurį jo kirtėjai ketino parsigabenti į nuosavą kiemą. Savivaldybės duomenimis, nukirstas ąžuolas pilies kiemelyje buvo užsisėjęs savaime, jis esą trukdė pilies renovacijai, todėl medį nuspręsta nupjauti.
Tačiau ilgus metus miesto pilyje įsikūrusiame Tauragės politechnikume dirbęs jo vadovas Stanislovas Kušleika sako, kad nė vienas medis pilies kiemelyje neužsisėjo pats.
– Tą ąžuolą, kurį nukirto, mano žiniomis, pasodino mokytojas Renė Barščiauskas su savo mokiniais, kai pilyje buvo įsikūrusi tuometė pirmoji vidurinė mokykla. Nė vienas medis šiame kieme nepasisėjo pats, – „Tauragės žinioms“ sakė S. Kušleika.
S. Kušleika sako straipsnį apie nupjautą ąžuolą skaitęs skaudančia širdimi, jis teigia pilies kieme pats sodinęs ne vieną medelį.
Į redakciją užsukęs tauragiškis Edvardas (pavardė redakcijai žinoma) tikino, kad tai jis su savo klasės draugais nukirstąjį ąžuolą pasodino.
– Tiksliai prisimenu, sodinome 1961 metais su savo klasės auklėtoja Žemaitaitiene. Buvome penktokai, tuomet dar pilies kieme nebuvo nė vieno medžio. Pamenu, kasdami duobę radome šovinių, gilzių nuo karo laikų. Kuoliukus kalėme, pririšome ąžuoliuką, laistėme, o savivaldybė meluoja, kad jis savaime užsisėjo. Tokie žodžiai žeidžia, – kalbėjo ponas Edvardas.