Knygose gyvena pasakos, nuotykiai, neįtikėtinos istorijos, išmintis... Ginta Bartkienė, Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Mažonų filialo bibliotekininkė, puikiai tai supranta, tad visomis išgalėmis stengiasi, kad knygas pamėgtų ir maži, ir dideli. Ją pačią knygos lydėjo nuo vaikystės, tad sako esanti dėkinga likimui, atvedusiam ją į Mažonų biblioteką. Bibliotekos veiklos nestabdo netgi karantinas: Ginta sugalvoja, kaip saugiai perduoti knygas jų laukiantiems žmonėms.
– Koks buvo jūsų kelias į knygų pasaulį? Ar nuo vaikystės jas mėgote?
– Aš gyvenau ir augau Gaurės miestelyje. Baigiau 12 klasių Gaurės vidurinėje mokykloje. Buvau stropi ir aktyvi mokinė. Mano svajonė buvo tapti policijos pareigūne, bet nepraėjau reikalingą medicininė patikros dėl akių, mano regėjimas neatitiko standartų. 12-oje klasėje pradėjo silpti akys, gal todėl, kad daug mokiausi. Kiekvieną dieną sąžiningai ruošdavau namų darbus. Pamenu, pareidavau iš mokyklos, pavalgydavau pietus ir tris, keturias valandas ruošdavau namų darbus. Tėvai manęs nevertė to daryti, tai buvo mano pasirinkimas. Visada garsiai skaitydavau tekstus, o po to garsiai pasipasakodavau sau. Man tai patiko daryti ir geriau atsimindavau. Augau daugiavaikėje 6 vaikų šeimoje.
Vaikystėje turėdavau daug draugų, buvau drąsi ir aktyvi, smagiai praleisdavome vasaros atostogas, veiklos visada prisimąstydavome įvairios.
Į Gaurės biblioteką eidavau dažnai. Man labai patikdavo bibliotekos vaikų literatūros skyriuje vartyti ir žiūrinėti įvairias knygas. Parsinešdavau į namus tikrai ne vieną knygą, bet, žinoma, labiau patiko jas vartyti ir žiūrinėti paveiksliukus negu skaityti. Mano tėvai neskaitė knygų, tik laikraščius, nes jie daug dirbo, neturėdavo kada. Žinoma, man labiau patikdavo iš knygos kažkokį vaizdelį perpiešti ant popieriaus lapo ir nuspalvinti. Menas man nesvetimas. Nepamenu savo mėgstamiausios knygos, gal tokios ir neturėjau. Tiesiog pasiimdavau tokias knygas, kurios atrodė patrauklios.
– Ar jūsų vaikai mėgsta knygas?
– Kai pradėjau dirbti bibliotekoje, jau turėjau du vaikučius: dukrą ir sūnų. Dukrytei buvo 5, o sūnui 3 metukai. Nusprendžiau, kad mano vaikai pamils knygą, jeigu jiems skaitysiu. Juk tėvai turi būti pavyzdys savo atžaloms. Man pasisekė, kiekvieną vakarą skaitydavau dukrai, ir penkerių metukų ji pati išmoko skaityti. Labai džiaugiuosi, kad knyga yra priemonė pabūti ir pabendrauti su savo vaikais. Vėliau pritraukiau ir sūnų klausytis mano skaitomų knygų. Vaikams esu perskaičiusi daugybę knygų. Man labai patinka S. Paltanavičiaus, Vytauto V. Landsbergio, L. Žutautės knygos. Kadangi turiu daug veiklos – esu mama, žmona, namų šeimininkė, valytoja ir dirbanti moteris, tai sau laiko nebelieka.
Yra tokių vakarų, kai grįžtu iš darbo labai pavargusi. Vakare vaikai manęs klausia, ar, mama, neskaitysi šį vakarą knygos, tai sąžinė neleidžia to nedaryti. Labai džiaugiuosi, kad dukra skaito savarankiškai ir man skaityti reikia vis mažiau. Sūnus aštuonerių, tai dar reikia prižiūrėti, kaip jis skaito, ir pataisyti žodžius, jeigu reikia.
– Kada pradėjote dirbti bibliotekoje? Papasakokite apie ją – kiek skaitytojų turite, ar tai daugiau vyresni žmones, ar jaunesni, o gal vaikai? Kas juos labiausiai domina bibliotekoje?
– Mažonų bibliotekoje pradėjau dirbti 2016 m. spalio mėnesį. Man labai patinka mano darbas. Patinka bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, nuo mažiausio iki vyriausio. Mano jauniausiam skaitytojui yra 3 metukai, o vyriausiam – apie 80 metų. Į biblioteką nemažai pritraukiu mažiausiųjų skaitytojų. Drąsiai galiu sakyti, kad moku su tokio amžiaus vaikais bendrauti, žinau, kas juos domina, kas jiems patinka. Esu įkūrusi bibliotekoje „Laisvalaikio erdvę“. Tenai iš namų atsivežiau kilimą, sofą ir daug lego kaladėlių. Su vaikučių mamomis sieja bendri interesai. Bibliotekoje mažiesiems skaitytojams atlieku garsinius skaitymus ir, žinoma, įvairias edukacines veiklas. Praėjusiais metais įkurtas Mažonų vaikų dienos centras „Po stogu“. Centro lankytojai yra mano bibliotekos skaitytojai, aš labai gerai sutariu su vaikais ir gražiai mes bendradarbiaujame, sugalvojame įvairių užsiėmimų kartu.
– Kiek knygų turite bibliotekoje? Ar jų pakanka, ar naujausi leidiniai pasiekia kaimo biblioteką?
– Kiekvieną mėnesį kiekvienas filialas gauna naujų knygų. Knygų ir serijinių leidinių Mažonų bibliotekoje yra per 7000 tūkstančius. Gaila, kad šiais metais, nežinau dėl kokių priežasčių, labai sumažino finansavimą spaudai. Nebegalėjau užsakyti mėgstamų laikraščių ir žurnalų savo ištikimiems skaitytojams dėl finansų sumažinimo. Jie dėl to labai liūdi, nes buvo įpratę parsinešti spaudą į namus ir skaityti. Mano vyresnio amžiaus skaitytojai skaito grožinę literatūrą, t. y. romanus. Žinoma, labiau patinka užsienio rašytojų knygos, lietuvių autorių knygas skaitytojai renkasi rečiau.
– Šiais laikais turime internetą, kabelinę televiziją, elektronines knygas. Ar biblioteka vis dar aktuali?
– Tikrai biblioteka buvo, yra ir bus reikalinga žmogui. Niekada joks internetas neatstos tikros, popierinės knygos, kurią galima paimti į rankas ir skaityti. Žmogus ateina į biblioteką ne tik knygos pasiimti, bet ir pabendrauti, susitikti su draugais, pasipasakoti savo bėdas, sudalyvauti įvairiuose renginiuose.
– Papasakokite apie savo darbą. Koks jis būdavo anksčiau ir koks yra dabar, kai karantinas uždarė bibliotekų duris? Ką sugalvojate, kad knygos pasiektų jų laukiančius žmones?
– Mano darbas yra įdomus visada. Veiklos turiu kiekvieną dieną. Mano skaitytojai yra ne tik iš Mažonų, bet ir iš Tauragės. Yra skaitytojų, kuriems knygas pristatau iki pat durų. Žinoma, jie labai džiaugiasi, o ir aš esu laiminga, kad galiu padėti nors kuo tokiu sunkiu laikotarpiu. Su kitais skaitytojais susitinku mieste netgi po darbo ir apsikeičiame knygomis. Sukuosi kaip bitutė, man padeda ir mano vyras, kuris dirba „Fuji“ fotocentre. Susitariu su skaitytojais, kad knygas gali palikti mano vyrui ir pasiimti kitas. Šiuo metu turiu nedarbingumą, kadangi auginu du vaikus, kurie yra pradinukai ir vyksta nuotolinis mokymas. Todėl man pakankamai sunku suderinti vaikų nuotolinį mokymąsi ir darbą.
– Kaip sekasi skleisti skaitymo „virusą“?
– Nežinau, kaip tai man išeina, bet moku kiekvieną savo skaitytoją įtraukti į knygų pasaulį. Aš tiesiog motyvuoju, kad galima viską sužinoti tik iš knygos, nes knyga – tai mūsų gyvenimo mokytojas. Man labai patinka, kad vasaros skaitymo iššūkyje kiekvienais metais pritraukiu vis daugiau savo jaunųjų skaitytojų. Žinoma, turiu įdėti nemažai darbo, kad pavyktų juos įtraukti į skaitymo akciją.
– Turbūt biblioteka šiais laikais yra ne vien vieta, kur išduodamos knygos. Ko gero, tai vieta, kur žmonės gali smagiai praleisti laiką, pabendrauti, sužinoti daug naujo. Kokių veiklų sugalvojate lankytojams? Kaip sekasi bendradarbiauti su bendruomene, ką nuveikiate kartu? Žinau, kad esate pelniusi bendruomenės apdovanojimą. Už ką jis jums įteiktas?
– Labai džiaugiuosi, kad gražiai sutariu su Mažonų kaimo bendruomenės „Mažonų rytas“ pirmininke Laima Šveikauskiene, Mažonų kultūrinių renginių organizatore Birute Kaminskiene. Ji man kaip mama, kai reikia – pataria, kai reikia – ir paguodžia...
Esu be galo dėkinga likimui, kad atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Mes bendradarbiaujame, organizuojame įvairius renginius, veiklas, padedame vieni kitiems.
Pernai man įteikta nominacija „Metų spindulys“. Esu labai labai dėkinga, kad nominaciją gavau aš. Tikriausiai gavau už visas pastangas dėl Mažonų krašto žmonių labo. Niekada nemoku pasakyti „ne“, visada, kiek tik galiu, padedu visiems, kuriems reikia mano pagalbos.