Daiva SITNIKIENĖ
Lietuvą sukaustęs speigas smogė ne tik asocialiems ir savimi nesugebantiems pasirūpinti žmonėms, bet ir pensininkams, visą gyvenimą dirbusiems, kad sulaukę garbingo amžiaus galėtų šiltai ir ramiai gyventi. Deja, ne visiems senatvė lengva, ypač jei užklumpa ligos. Pinigai vaistams taip ištuština pinigines, kad malkos tampa prabanga. Peržiemoti tenka kaip tam meškinui savo guolyje – per dienų dienas gulint lovoje po šilta antklode.
Šaltį namuose išdavė apšalę langai
„Tauragės žinių“ korespondentės akį Sodų gatvėje atsitiktinai patraukė namas apšarmojusiais langais. Sniege paliktos pėdos bylojo, kad čia gyvenama. Pabeldus į duris jos buvo atvertos.
Draugiškai nusiteikęs kitąmet 80-ąją sukaktį švęsiantis Aleksandras pakvietė užeiti vidun. Nusisiausti nepasiūlė, tačiau ir vilkėdama šiltą paltą tikrai nekaitau. Šilti mano batai Aleksandro namuose – irgi buvo pats tas.
Kai apsilankiau šiuose namuose, buvo beveik vidurdienis, tačiau šeimininkas įsileisti netikėtos viešnios pakilo tiesiai iš lovos, mat tik lovoje po antklode šiuose namuose šilta. Netrukus išsiaiškinau ir tikrąją priežastį – vakar ligotam kaimynui krosnį atėjusi pakurti kaimynė sukūreno pernelyg daug malkų, tad kitą dieną, kai ryte termometras rodė 17 laipsnių šalčio, malkas jau reikėjo taupyti.
Trijų kambarių bute medinio namo antrame aukšte „Tauragės žinių“ aplankytas Aleksandras gyvena vienas, prieš dvylika metų palaidojo savo žmoną.
Pinigų pakanka vaistams ir maistui
Aleksandras korespondentei pasakojo, kad 40 metų dirbo Visuomenės sveikatos centre, tuomet sanepideminiu vadintame, vairuotoju. Gauna pensiją, tačiau jo piniginę kas mėnesį ištuština išlaidos vaistams. Vyras skundėsi, kad prastai mato, yra patyręs insultą. Ši liga Aleksandrui paralyžiavo kairę kūno pusę, jis iki šiol sunkiai valdo kairę koją, eidamas griuvinėja. Esą be gerų žmonių pagalbos neišsiverstų. Kaimynės senukui ir maisto nuperka, ir krosnį pakuria.
Už 600 litų sunkvežimio priekabą malkų Aleksandras nusipirko pernai ir šiems metams jų, anot senolio, privalo užtekti.
– Už pagalbą kaimynėms duodu šiek tiek iš pensijos ant saldainių. Padeda ir mano dukra, nupirko televizorių, šaldytuvą. Tik va, ji gyvena Kaune, be to, tebestudijuoja ir pačiai reikia nemažai pinigų, – neslėpdamas graudulio apie savo varganą gyvenimą pasakojo Aleksandras ir vis kartojo, kad kažkaip reiktų pagreitinti savo mirtį.
Senolis neslėpė, kad kartais pas jį užsuka pažįstami vyrai su butelaičiu kokio stipresnio gėrimo, esą jam svarbu, kad turėtų su kuo pabendrauti, nes vienatvė labai slegia.
Kuro reiktų keliskart daugiau
„Tauragės žinioms“ apsilankius pas Aleksandrą į viršų iš pirmojo aukšto užsuko jo kaimynė Rima. Moteris parodė menką malkų krūvelę, kurios Aleksandro nurodymu turi užtekti iki savaitės pabaigos. Pernai įsigyta priekaba malkų senukas savo būstą tikisi šildyti dvi žiemas. Tačiau jo kaimynė Rima sakė, kad vargu ar tai bus įmanoma, jos šeima per žiemą sukūrena tokią pat priekabą malkų ir toną durpių briketų.
– Neduok Dieve, vienam ir ligotam išgyventi iki tiek metų, kiek aš išgyvenau. Kodėl Dievas mane taip kankina? Norėčiau greičiau iškeliauti pas žmoną. Šiai žiemai malkų užteks, bent jau turi užtekti, o kitos jau galėčiau nebesulaukti. Koks čia gyvenimas – gulėti po kaldra, kad nesušaltum. Dar gerai, kad kaimynai rūpinasi, o tai pasitaiko atvejų, kai nugriūvu virtuvėje ir pats nepasikeliu, kol kas nors neateina į pagalbą. Kaimynę iš pirmo aukšto prisišaukiu kuo nors pabelsdamas į grindis. Nesu tiek nusipelnęs, kiek man padeda geri žmonės. Ačiū jiems. Ir jums, kad paklausėte, kaip man sekasi, – vėl susigraudino Aleksandras.
***
Jei šaltukas ir toliau neapleis mūsų šalies, „Tauragės žinios“ ir kituose laikraščio numeriuose žada rašyti apie šalčio ir skurdo įkaitus. Jei pažįstate tokių šeimų, kurias galėtume aplankyti, papasakoti jų istorijas, praneškite mums telefonu (8 446) 51 470.
