Tauragiškis Tomas Arvasevičius birželį pasiryžo keliauti Švento Jokūbo keliais. Nuvykęs į Prancūziją, vaikinas pėsčiomis keliavo per Pirėnų kalnus į Ispaniją – iki Atlanto vandenyno. Galutinis jo kelionės taškas buvo Finistera. Lotyniškas šio miesto pavadinimas reiškia „pasaulio kraštą“.
Kelionei ruošėsi ir fiziškai, ir emociškai
Tomas sako, kad varginančiai kelionei ruošėsi ir emociškai, ir fiziškai.
– Pirmiausiai nusipirkau kelionės bilietus į Prancūziją. Prieš tris mėnesius, kad neturėčiau kur trauktis ir nepersigalvočiau. Porą kartų, užsimetęs kuprinę ant pečių, apkeliavau Tauragę – sukoriau 30 kilometrų pėsčiomis, išbandžiau savo jėgas, – pasakojo Tomas.
Apie Švento Jokūbo kelionę Tomui papasakojo draugas, kuris kartą šiuo keliu jau yra keliavęs. Internete susiradęs kelionės taškus kelionės pradžia Tomas išsirinko Prancūziją.
– Švento Jokūbo keliu pernai keliavo apie 38 tūkstančius keliautojų, vidutiniškai per dieną keliauja apie 100 žmonių. Pradžioje keliavau su lietuve mergina, tačiau mūsų ėjimo tempai buvo nevienodi, teko išsiskirti. Retokai eidavau vienas, vis susipažindavau su bendraminčiais iš įvairiausių pasaulio kampelių, tačiau daugiau keliaujančių lietuvių neteko sutikti, – pasakojo vaikinas.
Svilino baisus karštis
Kelionės metu T. Arvasevičiui teko nešti savo kuprinę su būtiniausiais daiktais, kuri svėrė apie 16 kilogramų.
– Visi būtiniausi daiktai turi tilpti į kuprinę, nes viską nešiesi ant pečių. Kelionės metu orai keitėsi dažnai, būdavo, kad ėjau kepinant 38 laipsniams, o buvo, kad teko pėdinti per stiprią liūtį, kai kelio prieš akis nematai. Visuomet turėjau žiūrėti sau po kojomis, tvirtai dėti žingsnius, nes kelias labai kalvotas, nelygus ir be galo status. Kiekvieną dieną atsibusdavau skaudančia nugara, maudė kojas, pėdas nutrynė batai. Tačiau nepasidaviau, siekiau tikslo, –„Tauragės žinioms“ kelionės įspūdžius pasakojo Tomas.
Piligrimus priima vienuoliai
Lietuvis keliautojas dažniausiai nakvodavo religinėse nakvynėse, įrengtose vienuolynuose. Paprastai tokia nakvynė nemokama, nes piligrimus vietos valdžia ir gyventojai labai gerbia.
– Nakvoti buvo galima ir mokamuose nameliuose, tačiau kai miegi XII-ajame amžiuje statytame vienuolyne, kur nėra elektros, tau duoda nemokamus pietus ir lovą, nekyla abejonių. Ši kelionė – tikrai puikus išbandymas tiek protui, tiek kūnui ir, žinoma, galimybė pamatyti nuostabių vaizdų, – sakė tauragiškis keliautojas.
Įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą
Istorinis Švento Jokūbo kelias – kelias į Santjagą jau seniai tapo piligrimystės sinonimu. 1189-aisiais popiežius Aleksandras III Santjagą paskelbė šventuoju miestu. Visi keliai viduramžiais vedė į šį miestą.
Pasakojama, kad XI–XII amžiuje Jokūbo kapą kasmet aplankydavo apie pusę milijono piligrimų. Žmonės keliaudavo Jokūbo prašyti sveikatos ir malonių sau ir kitiems, gelbėti nuo maro ir sausros.
1993 m. UNESCO įtraukė švento Jokūbo kelią į pasaulio paveldo sąrašą. Pastaruosius 15 metų Švento Jokūbo kelyje intensyviai kuriama viduramžius primenanti infrastruktūra su piligrimų nakvynės namais. Visas maršrutas paženklintas taip, kad piligrimui beveik nebereikia vadovautis žemėlapiu ir aprašymais.