>Aleksandro Naryškin nuotrauka
Aleksandro Naryškin nuotrauka
Aleksandro Naryškin nuotrauka
Kaip dažnai pakeliate akis į dangų ar atkreipiate dėmesį medžiuose čiauškančius ar ant miesto grindinio straksinčius paukščius? Štai Tauragės krašto muziejus „Santaka“ gamtos–fotografijos skyriaus vedėjas Aleksandras Naryškin jais stebisi kasdien. Dalijamės jo reportažu iš vienos darbo vietų – krašto muziejaus pilies kiemelio, kuriame, pasirodo, giesmininkų gyvenimas virte verda.
„Iš pirmo žvilgsnio pilis atrodo ta pati, nepasikeitusi. Kaip ir prieš mėnesį, žaliuoja ąžuolai, geltonų lapų beveik nėra, bet nukritusiomis gilėmis nuklotos trinkelės įrodo, kad ruduo atėjo. Anksčiau nepastebimos, pasislėpusios tarp tankios lapijos gilės dabar krenta, atšoka nuo kietų trinkelių tarsi maži kamuoliukai.
Rugsėjis pilies kiemelyje – kielių, gilių ir kėkštų metas.
Surinkti gilių derlių iš aplinkinių miškų ir parkų į pilį atskrenda kėkštai. Gražūs paukščiai, lengvai atpažįstami iš ryškių dangaus spalvos sparnų plunksnų, šmirinėja tarp ąžuolų šakų, kartais garsiai barasi dėl ypač skaniai atrodančios gilės. Gilės krenta, kėkštai nusileidžia žemyn, godžiai ryja nukritusias. Kartais nespėjus dar praryti vieną gilę, kėkštas snape jau laiko antrą. Gana atsargus paukštis, šiuos rudeninės puotos metu kėkštas mažai kreipia dėmesį į jį stebintį žmogų.
Prisirijęs gilių kėkštas vis nenurimsta, jis griebia gilę ir išskrenda, po kurio laiko vėl sugrįžta ir vėl išskrenda su savo grobiu. Instinktas verčia jį pasirūpinti maisto atsargomis artėjančiai žiemai. Kėkštas slepia giles po medžių šaknų, įkiša jas į samanas, į žemės plyšius. Dalį savo atsargų jis vėliau gal ir susiras, dalį susiras kažkas kitas, peliniai graužikai, pavyzdžiui, o dalis paslėptų gilių taip ir peržiemos savo slėptuvėje, ir pavasarį staiga pačiose netikėčiausiose vietose išdygs ąžuoliukai. Žmonės stebėsis – iš kur jie galėjo atsirasti, juk šalia nėra ąžuolų! Triukšmingas kėkštas neveltui laikomas vienu geriausiu ąžuolų augintoju.
Didžioji dalis migruojančių paukščių arba jau išskrido į žiemojimo vietas, arba būreliais klajoja už miesto ribų, ruošiasi skrydžiui. Tuo labiau tampa pastebimi sparnuotieji migrantai, kurie dar neskuba palikti miesto gatves ir aikštes. Prie tokių sparnuočių pirmiausiai reikia priskirti baltąsias kieles.
Atėjus į pilį, prisėdus ant suoliuko ir truputį palaukus, galima pamatyti baltųjų kielių būrelį. Smulkūs ilgauodegiai paukščiai rudeniniu apdaru dažnai atskrenda į pilies kiemelį, čirškėdama vikriai bėgioja granito kubeliais grįsta aikšte, tarp ąžuolų, traukia iš įvairių plyšelių ir lesa vangias rudenines muses. Kielių balsai skamba tarsi atsisveikinimas su greitai prabėgusia vasara.
Atėjus žiemai, pilies kiemelis pasitiks kitokius svečius. Ieškoti maisto čia atskris didžiosios ir mėlynosios zylės, ąžuolų kamienais laipios bukučiai, kartais bus galima pamatyti ir didįjį margąjį genį. Bet tai jau bus visai kita istorija“, – aprašo gamtininkas-fotografas.
>Aleksandro Naryškin nuotrauka
Aleksandro Naryškin nuotrauka
Aleksandro Naryškin nuotrauka
