Autorės nuotraukos
Prieš 7 mėnesius į Lietuvą imigravęs Kirgizijos lietuvis Vytautas atvirai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Nusprendęs su šeima įsitvirtinti Tauragėje, iš kurios yra kilę jo tėvai, vyras deda visas pastangas, jog užtikrintų orų gyvenimą sau ir savo šeimai. Visgi, imigrantų dalia nelengva – į gyvenimą besikabinančiai šeimai stresą kelia biurokratiniai labirintai.
Bėga nuo sovietmečio šešėlio
46-erių Vytautas gimė Kirgizijoje, lietuvių, karo nublokštų į šią svečią šalį, šeimoje. Mirus tėvams, po Sovietų Sąjungos griūties, Vytauto ryšiai su Lietuva nutrūko. Vėliau Vytautas stengėsi atkurti bendravimą su giminaičiais, ėmė lankytis tėvų gimtinėje.
Pamatęs pragyvenimo lygio skirtumus, nuolat jausdamas tėvynės ilgesį (Vytautas yra Lietuvos pilietis), nusprendė įsitvirtinti mamos gimtinėje. Šį sprendimą priėmė ne vienas – žmona Aniūta ilgai nedvejojusi sutiko ieškoti šeimai geresnio gyvenimo ir emigruoti į Lietuvą. Paklausta, ar buvo sunku apsispręsti, moteris neslėpė:
– Nebuvo sunku. Kirgizijoje pragyvenimo lygis labai žemas. Ten mūsų vaikams nėra jokios ateities – nei normalaus išsilavinimo, nei technologijų, nei pinigų nėra. Viskas kaip sovietmečiu.
Pašnekovai teigė, kad algos Kirgizijoje daug mažesnės, o maisto kainos panašios, kaip Lietuvoje. Jei Vytautas norėtų uždirbti tiek, kiek uždirba čia, turėtų dirbti be išeiginių kasdien po 12 valandų. Aniūtos alga gimtinėje nesiekdavo ir 200 Eur, jokios finansinės paramos daugiavaikei šeimai valstybė neteikė.
Darbštus vyras taupo
Pasirinktas kelias nebuvo nei lengvas, nei trumpas. Gauti vaikams lietuviškus pasus bei sutvarkyti kitus migracijos dokumentus šeimai prireikė 4 metų. Išsikėlę šį tikslą žmonės kantriai taupė ir laukė, o prieš 7 mėnesius Vytautas ryžosi atvykti gyventi čia. Jau savaitė, kaip Vytauto žmona su vaikais taip pat Tauragėje. Šeima nuomojasi 2 kambarių butą Tauragės mikrorajone, jau spėjo apsiprasti ir miestą apžiūrėti, su kaimynais susipažinti, o pakalbinti teigė, jog Tauragėje jiems patinka, žmonės draugiški, miestas gražus.
Praėjusį rudenį atvykęs į Tauragę optimizmu trykštantis vyras stengėsi iš visų jėgų. Tuoj pat ėmė ieškotis darbo per teritorinę darbo biržą, tačiau tinkamų pasiūlymų nesulaukė. Pernai lapkritį laikraštyje „Lietuvos rytas“ apie šią šeimą išėjus straipsniui, vyras sulaukė darbo pasiūlymų Vilniuje bei kituose miestuose. Tačiau Vytautas norėjo gyventi Tauragėje – ten, kur jo šaknys. Galiausiai vyrui padėjo pažįstamas, sutikęs įdarbinti statybų įmonėje bandomajam laikotarpiui. Likęs patenkintas darbštaus Vytauto pastangomis ir įgūdžiais, darbdavys nedvejojo – Vytautas tapo įmonės „Martista“ komandos nariu ir štai, jau 7 mėnesius dirba Tauragės rajone, važiuos ir į komandiruotes Vilniuje. Uždirbtų pinigų dalį vyras siuntė dokumentų laukiančiai šeimai į Kirgiziją, taip pat taupė bilietams į Lietuvą – šie žmonai ir trims vaikams atsiėjo per 1000 eurų.
Mokosi lietuvių kalbos
Geranoriškam, darbščiam ir optimistiškam žmogui pritapti nebuvo sunku. Vienintelis nepatogumas – kalbos barjeras. Vytautas jau supranta ir šiek tiek moka lietuviškai, tačiau sklandžiai bendrauti jam dar nesiseka. Tiesa, vyras Tauragėje samdosi lietuvių kalbos mokytoją, siekia išmokti lietuviškai pats ir išmokyti vaikus, kad šie galėtų lankyti lietuviškas mokymo įstaigas. Vyras džiaugiasi darbdavio geranoriškumu – šis, į Lietuvą atvykus Vytauto šeimai, savaitę leido pailsėti, susitvarkyti dokumentus.
Tačiau ne viskas šeimai einasi taip sklandžiai, kaip norėtųsi. Vytauto žmona Aniūta, Kirgizijos pilietė, turi tik laikiną – 90 dienų vizą gyventi Lietuvoje. Pasibaigus šiam laikotarpiui, jei negautų laikino leidimo gyventi Lietuvoje, turėtų išvykti iš šalies. Šeimai leidimo išdavimą apsunkina biurokratinės kliūtys – paini užsieniečių teisinį statusą reglamentuojančių Lietuvos Respublikos įstatymų bazė ir dideli reikalavimai. Vienas iš jų – turimas pragyvenimo lėšų dydis, siekiantis 360 Eur mėnesiui, taigi, laikotarpiui, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje –vieneriems metams, Aniūta turėtų būti asmeninėje banko sąskaitoje sukaupusi 4300 eurų sumą. Situacija kurioziška, nes neturėdama lietuviškų dokumentų, ji negali nei atsidaryti sąskaitos banke, nei įsidarbinti. O tokios sumos pinigų nepasiturinčiai Kirgizijoje gyvenusi šeima neturi. Kaip „Tauragės žinioms“ pasakojo pašnekovas, bendraujant su migracijos tarnybos darbuotojais jam kilo daug neaiškumų.
Pagalbos ranką ištiesė verslininkas
Sužinojęs apie Tauragėje norinčią įsitvirtinti šeimą, abejingas neliko Tarybos narys Antanas Stankus. Vytautą globoti A. Stankus ėmėsi tik jam atvykus į Lietuvą.
– Suteikiau asmeniškai materialinę pagalbą, prisidėjau prie bilietų pirkimo Aniūtos kelionei su vaikais, skubiam dokumentų tvarkymui. Buvau sutaręs dėl Vytauto darbo UAB „Tauroplastas“, bet, kadangi jis yra statybininkas, jam priimtiniau dirbti statybose, – pasakojo verslininkas.
Paklaustas, kodėl padeda šiai šeimai, A. Stankus teigė, jog tai daryti jį skatina skaudi asmeninė tremtinio patirtis:
– Puikiai prisimenu, kaip mes grįžom iš Sibiro su pačių pasigamintais faneriniais lagaminais, kaip sunku buvo pradėti gyventi, kuomet nebuvom įleidžiami į savo namus. Todėl ir norisi padėti tokiems žmonėms. Kita vertus, džiugu, kad atsiranda žmonės, kurie grįžta į Lietuvą ir parsiveža vaikus, kurie taps Lietuvos piliečiais ir kurie sako, kad čia labai gerai. Ne taip, kaip kai kurie vietiniai verkia – nieko nėra, viskas blogai. Žiūrint apskritai, paklausius tų žmonių, kurie yra buvę tremtyje, nei vienas nesiskundžia, kad Lietuvoje blogai gyventi.
Šiuo metu verslininkas padeda spręsti su dokumentų tvarkymu susijusias problemas, pasiūlė laiduoti už Aniūtą, bet, pradėjęs tvarkyti dokumentus, sužinojo, jog tą daryti galėtų tik artimas šeimos giminaitis. Kodėl apie tai žmonės nebuvo informuoti pirmą kartą apsilankę migracijos tarnyboje, Vytautas teigė nesuprantantis. Visgi šeimos globėjas rado išeitį – pasirašyta išankstinė sutartis su Aniūta, kurioje nurodoma, jog, kai tik ji gaus leidimą gyventi ir dirbti Lietuvoje, A. Stankus įdarbins moterį savo valdomoje įmonėje. Tačiau šiuo metu šeima dar tvarkosi registracijos dokumentus. Kadangi dokumentų tvarkymas užtruko, šeima nerimauja, nes Vytautas teigė nedirbantis jau 10 dienų, nors vylėsi užtrukti tik savaitę. Nepaisant biurokratinių kliūčių, Vytautas nusiteikęs optimistiškai, tikisi pritapti Tauragėje ir kurti ateitį savo šeimai.
Autorės nuotraukos
