Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Įdomu, kiek Tauragės rajono savivaldybėje dar yra laisvų valdiškų etatų. Nebūtinai vadovaujančiųjų postų. Vadybininkų, darželių auklėtojų, auklyčių, viešųjų ryšių ar kitokių specialistų. Reikės kada suskaičiuoti. Įdomus ir dar vienas dalykas – ar užteks jų visų valdžios viršūnėlių broliams, sesėms, žmonoms, tetoms, svainiams ir brolienėms?
Nors nieko tokio – jei neužteks, įsteigs naujų. Nes gėdos jausmas pinigų, oi, atsiprašau, postų, dalybose neegzistuoja. Graudu ir juokinga buvo skaityti savivaldybės valdomos bendrovės vadovės žodžius, viešai pasakytus žurnalistams, kaip ši įmonė rinkosi vadybininką. Naujasis darbuotojas esąs toks kvalifikuotas, toks patyręs, kad lyginti jį su siūlomais Darbo biržos neįmanoma. Suprask – kito tokio specialisto Tauragėje nė su žiburiu nerasi. Tik viena intriguojanti detalė: šis žmogus, beje, teisėsaugai puikiai žinomas, – vicemero brolis.
Kyla paprastas klausimas – tai kokiems velniams tiek liaupsinamas, garbstomas Kauno kolegijos Tauragės skyrius daugybę metų ruošia ir gyveniman leidžia vadybos ir administravimo specialistus? Tai pačiai Darbo biržai, kurios siūlomi specialistai savivaldybės valdomoms įmonėms netinka?
Nauji etatai vienas po kito kuriami ir pačioje savivaldybės administracijoje. Šįkart netikėtai prireikė dar vieno viešųjų ryšių specialisto. Šis esą bendraus su užsienio delegacijomis ir pagražins šalies visuomenei Tauragės krašto įvaizdį. Pagražinti, žinoma, galima, gal net reikia, tačiau ne čia reikalo esmė. Esmė – visuomenė ne kvaila ir supranta, kad ir šis postas greičiausiai atiteks ne bet kam. Juk pinigų yra – skaičiuoja „baltųjų rūmų“ finansų skyrius. Parašas suraitytas, belieka surasti žmogų. Tik ar iš tikrųjų valdžios galvos jo ieškos? Drįstu spėti – tik vaidins, kad ieško. Žmogus, eisiantis šias pareigas, manau, jau seniai surastas.
Ei, kandidatai – atsilaisvino dar vienas postas. Ypač svarbus – savivaldybės komunalinės bendrovės direktoriaus. Sako, kad ir į jį sės savas žmogus. Vieno stipraus šulo giminaitis. Artimas giminaitis. Įmonės valdyba rinksis svarstyti, ar skelbti šioms pareigoms eiti konkursą. O kam jo, jei laimėtojas ir taip aiškus? Nesivarginkite, ponai, ir nemaustykite eilinių žmonių. Jie ir taip žino, kad tokiame konkurse dalyvauti neverta. Vis tiek nelaimėsi.
Apie polikliniką kalbėti jau nebeverta. Visiems atsibodo ir nieko nebestebina. Viešas spektaklis, kai direktorius buvo nušalintas nuo vadovavimo brolienei, nieko nei prajuokino, nei pravirkdė. Tiesa, argumentas „užmušantis“ – kad niekas neprikibtų. O kas gali prikibti? Tik žurnalistai, tie niekdariai, kaišiojantys savo ilgus snapus kur nereikia. Dabar, matai, viskas tvarkoje – še jums, rašykit kiek norit – nieko jūs nepakeisit.
Tačiau pakeisti galima. Kiek liko iki rinkimų? Pusmetis. Balsuoti už tuos ar anuos visuomenė, žinoma, galės rinktis. Tačiau ką daryti, kad į šiltas kėdes nesusėstų tie patys, o dirbti, iš tikrųjų dirbti ateitų nauji, kiti, nesusitepę žmonės? Išeitis viena – politikoje, partinėje ar nepartinėje veikloje, dalyvauti turi kiti. Dar yra laiko kandidatuoti ir sudaryti konkurenciją nomenklatūrai, kuri, patikėkit, bijo. Bijo drąsaus žodžio, pasakyto ne už nugaros, o į akis. Bijo išsilavinusių, jaunų žmonių, kurie tikrai gali juos pakeisti. Ir ne tik pakeisti, bet kontroliuoti.