Tauragės apylinkės teismas praėjusių metų gruodžio 30-ąją priėmė nuosprendį byloje, kurioje privalomosios karo tarnybos karys buvo kaltinamas nežymiai sutrikdęs savo būrio vado sveikatą. Smurtą šauktinis panaudojo lapkričio 30-ąją – pačią pirmąją tarnybos dieną. „Jaučiau ypatingai didelį stresą“, – savo poelgį mėgino pateisinti vaikinas.
Kaltinamasis R. A. kaltu prisipažino. Jis pasakojo, kad lapkričio 30 d., apie 13 val., atvyko į tarnybos vietą. Tačiau viešai paskelbtame teismo nuosprendyje duomenys apie tai, kur tarnavo šauktinis, neskelbtini.
R. A. pasakojo, kad būrio vadai jį ir kitus šauktinius supažindino su tvarka kareivinėse, paaiškino, kad tarnyba truks 9 mėnesius, paaiškino, kad jie turi klausyti visų karių, turinčių aukštesnį už jo karinį laipsnį, įsakymų bei nurodymų.
Vaikinas teigė jautęs daug emocijų, kankino nežinia.
Tos pačios dienos vakare bataliono kieme vyko vakarinė rikiuotė. Rikiuotės metu, anot R. A., vadai koregavo rikiuotę, kadangi ne visi kariai stovėjo vienoje linijoje. Vaikinas pasakojo, kad per rikiuotę prie jo priėjęs vienas iš vadų davė pastabą dėl stovėsenos.
Šauktinis pasakojo, kad po gautos pastabos jis pasitaisė savo stovėseną, bet po kurio laiko atėjo kitas vadas – ir vėl dėl tos pačios stovėsenos davė jam pastabą.
Vaikinas pasakojo buvęs pasimetęs, todėl atsakė nemandagiai, neklausė jo pastabų, tad prasidėjo žodinis konfliktas. Anot nuteistojo, būrio vadas ėmė keiktis, jis priėjo dar kartą, būtent tuomet šauktinis sudavė dešiniu delnu būrio vadui į veidą.
Nukentėjęs būrio vadas prasidėjus ikiteisminiam tyrimui aiškino, kad jis pastebėjo, jog antro būrio galinėje eilėje šauktinis muistosi, nepagarbiai kalba su šalia stovinčiais kariais, tad pastebėjęs netinkamą kario elgesį jis davė pastabą šauktiniui nesimuistyti. Esą vaikinas vadui atsakė žodžiu „Aha“, todėl jis kariui ramiai pasakė, kad kariuomenėje reikia sakyti ne „Aha“, o „Taip, tamsta“ arba „Ne, tamsta“. Bet, pasak vado, R. A. į jo pastabas nereagavo, toliau muistėsi, todėl jis priėjo prie jo arčiau, kad jam dar kartą paaiškintų, kaip reikia elgtis rikiuotėje. Priėjęs prie R. A. būrio vadas teigė ramiai pasakęs tą patį kaip ir prieš tai, bet R. A. neva pradėjo nervintis ir atšovė: „Ko tu čia rėki?“
Būrio vadas tikino tuomet pasakęs, kad į jį reikia kreiptis ne „tu“, o „jūs“, būtent tuomet R. A. supykęs smogė jam vieną kartą dešiniu delnu per kairę veido pusę.
Smūgio metu nuo būrio vado nuskriejo beretė. Jis įvykio metu kariui tikino nesudavęs, jokios agresijos nerodė. Smūgio metu nukentėjusysis patyrė stiprų skausmą, buvo paraudusi jo kairė veido pusė, stipriai skaudėjo galvą.
Savo poelgį šauktinis teisino tuo, kad taip pasielgė dėl streso ir įtampos, o karininko esą sužaloti jis nenorėjo, buvo pasimetęs. Po suduoto smūgio R. A. teigė net ir pats sutrikęs bei iškart ėmė gailėtis dėl to, ką padarė.
Teisme vaikinas teigė, kad jis nori ir toliau tarnauti Lietuvai, nors pirmos dienos kariuomenėje buvo sunkesnės, bet po jų šauktinis esą suprato, kad tai jam patinka. Šauktinis nukentėjusiojo atsiprašė bei pasiūlė atlyginti žalą ir susitaikyti.
Dar prieš teismo posėdį buvo gautas kaltinamojo patėvio prašymas atleisti R. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Vyras tikino esąs įsitikinęs, kad ši posūnio nusikalstama veika yra vienkartinė, atsitiktinė. Patėvis sutiko laiduoti už šauktinį. Teismas nustatė, kad R. A. anksčiau buvo neteistas, padarė nesunkų nusikaltimą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi. „Aptartos aplinkybės duoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų“, – rašoma nuosprendyje.
Tauragės apylinkės teismas nusprendė baudžiamąją bylą šauktinio atžvilgiu nutraukti, tačiau liepė jam sumokėti 250 eurų įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.