Vasara nešykšti malonumų. Vienas jų – šviežios ir kasmet taip laukiamos lietuviškos braškės.Tai vienas pirmųjų skanėstų, kuriuo mėgautis galime jau vasaros pradžioje. Jose gausu organizmui naudingų vitaminų, jas itin mėgsta vaikai. Apie tai, kaip nedideliame žemės lopinėlyje užsiauginti tiek uogų, kad jų į valias galėtų skanauti ne tik namiškiai, bet liktų ir parduoti, kiek darbo tenka įdėti, kad jos gerai užderėtų, ir kaip skaniausia jas valgyti, pasakoja šešerius metus braškes auginanti Vilma Vaičekauskienė.
Priklauso nuo Dievo rankos
Vaičekauskų braškynas yra Skaudvilės seniūnijos Būtenių kaime, vyro tėvų žemėje. Jo plotas – apie 20 arų. Šeštus metus puoselėjamas braškynas nuolat plečiasi.
Vilma – Tauragės pagalbos mokytojui ir mokiniui centro metodininkė, jos vyras – stalius, taigi braškių auginimas – jų atostogų užsiėmimas, kaip juokiasi Vilma – darbo stovykla.
– Auginti braškes nutarėm todėl, kad mūsų šeima jas labai mėgsta. Viskas prasidėjo nuo 5 arų, – pasakoja Vilma Vaičekauskienė, – kai jų užaugdavo daug, pasidalindavome su draugais, giminaičiais, pažįstamais. Taip sakant, savame rate. Po truputį užsodinamas plotas didėja, nes norinčių šių uogų paskanauti vis daugiau.
Deja, džiaugtis puikiu derliumi pavyksta ne kasmet. Kas labiausiai trukdo uogoms užaugti ir prinokti? Anot Vilmos, didžiausia kliūtis – oro sąlygos.
– Labai norėtumėm, kad jos užaugtų kasmet, deja... Jei pavasarį, per braškių žydėjimą, būna šalnų, derlius būna kur kas mažesnis. Visos neprapuola, bet pirmieji žiedkočiai, kurie būna jau išleisti, tampa nebederlingi. Ant vėlesnių žiedkočių uogų būna, tačiau jos kur kas mažesnės, – pasakoja Vilma.
Dar, pasak jos, braškėms labai nepalankūs tokie orai, kokie įsivyravo dabar – dideli karščiai.
– Net jei yra galimybė jas laistyti, uogos, negražiai pasakysiu, yra išprievartaujamos. Jos sunoksta dar nesubrendusios ir netenka gražios išvaizdos, didelės dalies skoninių savybių ir būna mažos.
Šį pavasarį, pasak braškių augintojos, labai trukdė didelis drėgmės kiekis ir vėsus oras – braškės vėlavo augti ir žydėti.
Nors kai kurie braškių augintojai pirmąsias uogų sunokina po danga, Vilma sako to nepraktikuojanti.
Moteris sutinka: braškių auginimas – gana rizikingas verslas, didele dalimi priklausomas nuo Dievo rankos.
Darbo yra nuo ankstyvo pavasario iki rudens
Pasak jos, pasakymas, kad uogas šeima augina verslui, būtų ne visai tikslus – pirmiausia uogos skirtos gausiai šeimai, kuri braškes labai mėgsta. Vis dėlto ji neslepia – norisi, kad sunkus darbas jei ne atsipirktų, tai bent jau neneštų nuostolio.
– Tik tas, kuris niekada nebandė auginti braškių, pasakys, kad jas pirkti brangu, – šypsosi Vilma. – Nes nuo ankstyvo pavasario iki rudens darbo – sočiai.
Pavasarį darbai prasideda nuo lauko nuvalymo, nugrėbimo, apšalusių lapelių pašalinimo. Tada, kad būtų derlius, reikia minimaliai tręšti. Vaičekauskai pamėgo tauragiškių gaminamas ekologiškas trąšas su humusu. Tada prasideda dirvos ruošimas sodinimui, nes kasmet reikia pasodinti naujų daigų. Dabartinės braškių veislės, pasak Vilmos, geras uogas veda porą-trejetą metų, ir viskas – jos nebeduoda gražaus, skoningo derliaus ir jas reikia keisti. Tad sodinti tenka kasmet, o pasodintus daigelius – kasdien laistyti, kad gerai prigytų, prižiūrėti, kovoti su kenkėjais. Nors braškės auga ant dangos, jas vis tiek tenka ginti nuo piktžolių. Žolės tuoj jas nustelbia, ypač jei gauna trąšos.
– Didelis iššūkis – karkvabalio lervos, kurios dabar kamuoja daugelį daržininkų, – pasakoja Vilma. – Tai tokie rudi dideli vabalai, atskrendantys kiekvieną pavasarį, padeda į dirvą lervutes, kurios ketverius metus ten auga. Jos minta augalų šaknimis. Vienais metais taip ir buvo – jos sunaikino maždaug trečdalį pasodintų daigų. Kiekvienais metais atsiranda vis daugiau visokių kenkėjų, o priemonių kovoti su jais yra vis mažiau.
O paskui prasideda derliaus laukimas ir, žinoma, nuolatinis stebėjimas, kad braškėms netrūktų drėgmės, kad neužpultų ligos.
Po to belieka skinti uogas. Skynimo trukmė priklauso nuo oro sąlygų:
– Jei taip karšta, kaip dabar, tai dvi savaitės, ir viskas bus baigta, o jei orai švelnesni – skinsime tris-keturias savaites, – pasakoja moteris.
Nuimti derliui talkos Vaičekauskams neprireikia, nes uogų augina tik tiek, kiek gali sutvarkyti patys.
– Turime tris vaikus, kurie padeda, ir močiutė kiek galėdama prisideda, ir kiti šeimynykščiai gelbsti, – teigia moteris.
Pernai – rekordinis derlius
Paklausta, kiek braškių pavyksta užauginti per sezoną, Vilma pasakoja:
– Tarkim, praėjusių metų sezonas buvo pirmas toks derlingas, nes metai buvo labai palankūs, nebuvo nei karščių, nei liūčių, nei šalnų, ir beveik visos braškės, nuo pat pirmųjų žiedų iki paskutinės uogos, galėjo užaugti. Savo 20-yje arų užauginome beveik dvi tonas braškių.
Šiemet, pasak jos, tokio derliaus nesitikima – galbūt užaugs tik apie pusę to kiekio. Tai lėmė lietingas ir šaltas pavasaris – per braškių žydėjimą naktį temperatūra siekė vos 10 laipsnių, tad jos labai suvargo. Derlių „atima“ ir dabar įsivyravęs karštis.
Didysis skynimas – po Joninių
Kadangi braškių nedengia ir augina tik vidutinio ankstyvumo braškes, Vaičekauskų braškyne uogų skynimas dabar tik prasideda. Jos pradėtos skinti tik šią savaitę.
– Namiškiai, draugai jau spėjo paragauti, o didysis skynimas prasidės po Joninių, – prognozuoja Vilma.
Dabar (kalbėjomės pirmadienį – aut. past.) braškės parduodamos po tris eurus už kilogramą. O kažin kiek šiemet jos kainuos per patį piką? Vilma sako bijanti pasakyti. Pernai per patį piką kaina buvo kritusi iki dviejų eurų. Ar ir šiemet kaina bus tokia, galima tik spėlioti.
– Per televizorių girdėjau, kad ir didiesiems ūkininkams šaltas pavasaris padarė daug žalos, taigi kainos gali laikytis. Nebent labai daug lenkiškų uogų būtų užvežta... – svarsto Vilma.
Beje, ji prisipažįsta iš išvaizdos atvežtinės uogos nuo vietoje užaugintos neatskirianti – prekeiviai, tvirtinantys, kad parduoda lietuviškas uogas, nors iš tiesų jos lenkiškos ar graikiškos, ją be vargo galėtų apgauti. Sako pernai Klaipėdos turguje bandžiusi atskirti – nepavyko.
– Gal labai išlavintus skonio pojūčius turintys žmonės ir atskiria... – sako ji.
Skaniausia – su pienu
Moteris atskleidžia savo šeimos filosofiją:
– Iš vaikystės likęs supratimas, kad jei atėjęs į braškių lauką turi bijoti suvalgyti nenuplautą uogą, tada geriau jos visai nereikia. Nes pati skaniausia uoga yra ta, kurią nuskini ir suvalgai čia ir dabar!
Vilma pripažįsta – jos šeima per sezoną suvalgo išties daug braškių. Sako, baigiantis sezonui visi sako, kad atsibodo, tačiau kai artėja naujas sezonas, visi jo laukia su nekantrumu. O paklausta apie mėgstamiausią receptą, ji sako, kad jos šeima labiausiai mėgsta valgyti braškes tradiciškai – supjaustytas ir užpiltas pienu, kiekvienam pagal skonį įsidedant cukraus. Kas valgo su bandele, kas su duona, o kas – išvis be nieko. Tai gali būti ne tik vakarienė, bet ir pusryčiai ar netgi pietūs.
Braškių augintojų šeima labai mėgsta ir šių uogų kokteilius su pienu, ledais ar tik lašeliu mineralinio vandens.
Šaldyti skirtos uogos paruošiamos įvairiai, priklausomai nuo to, kam bus naudojamos, jos šaldomos ir pjaustytos, ir nepjaustytos, ir sutrintos su cukrumi, ir ledukų formelėse.
– Braškių prisišaldome daug, nes gaminame jas įvairiai, naudojame daugelyje patiekalų, – pasakoja Vilma. – Uogų būna pilnas šaldiklis, užtenka beveik iki naujo sezono. Ir dabar pernykščio derliaus bent pora maišelių yra likę.
Mėgsta šeima ir pagal seną receptą pagamintą paprastą desertą: plakta grietinėlė, pjaustytos braškės ir sulaužyti „Gaidelio“ sausainiai, truputis citrinos sulčių, viskas išmaišoma, porai valandų dedama į šaldytuvą, ir galima skanauti.
Verda Vilma ir uogienes, ir ne tik tradiciškai – vien braškių, kai uogos išlieka nesutižusios, bet ir su juodaisiais serbentais. Braškių derliui einant į pabaigą atsiranda juodųjų serbentų, tad, tarkim, 5 kg braškių dedama koks litras ar du serbentų, prieš tai juos šiek tiek pavirus atskirai. Išeina visai kitokio kvapo ir skonio uogienė. Tas pats – ir su mėlynėmis. O pernai išbandytas dar vienas variantas – braškės su agrastais. Beje, verdama uogienė tik kaime ir tik ant krosnies – ji įsitikinusi, kad taip ji būna skanesnė.