Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Kurdami atostogų planus, neretai dairomės kur toliau. Tačiau jei oras gražus, o atostogų vos kelios dienos ar tik savaitgalis, puikiai prasiblaškyti, išvysti kai ką naujo ar jau kiek primiršto galima ir čia pat, netoli savo krašto. Pabandėme ir mes paieškoti, kur galima prasmingai ir nebrangiai pakeliauti, pamatyti ir tuo pačiu pailsėti. Mūsų iškyla ypač patiko vaikams – trumpa, turininga ir nebrangi.
Lurdą pasistatė patys
Šįkart kelias vedė pas kaimynus – į Šilalės rajoną, Bijotų seniūniją. Tikslas buvo seniai, gal prieš 18 metų, lankytas garsusis Dionizo Poškos Baublių muziejus, mat sako, kad investavus Europos milijonus ten dabar labai gražu. Tačiau pamatėme daug daugiau nei tikėjomės. Užbėgsiu už akių – rezultatas pranoko lūkesčius.
Pasitiko mus, keletą žurnalistų iš Tauragės, Bijotų seniūnijos seniūnas Steponas Jasaitis. Buvo puikus gidas. Ačiū jam, kad penktadienį, jau pasibaigus darbo valandoms, namo neskubėjo – pavežiojo, papasakojo, arbata pavaišino.
Pirmiausiai stabtelėjome išpuoselėtame Bijotų kaimo parke. Kadaise tai buvo Paškevičių dvaro teritorija. Tiesa, paties dvaro seniai nebelikę, iš jo pamatų akmenų pačių kaimo gyventojų sumūrytas šiandien pro šalį pravažiuojančius pasitinka Lurdas. Išvydęs šį statinį nori nenori stabtelėsi. Kai kas tiesiog apžiūri, kai kas ir žvakelę uždega. Kai geras oras, čia aukojamos Mišios. Lėšas Lurdui suaukojo kaimo gyventojai. Niekieno pagalbos neprašydami visą patys padarė – ir takelius iš akmenėlių išklojo, ir žolę pjauna, ir galybę jurginų, kurie rudeniop nušvis margaspalviais žiedais, iš namų sunešė ir parko prieigose susodino. Seniūnas sako, kad kažkaip savaime Bijotai virto ne tik Baublių, bet ir jurginų kaimu. Rudenį jie žydi ne tik prie seniūnijos, bet ir kiekvienoje sodyboje.
– Gražiau, kai mūsiškos gėlės kaimą puošia, ne kokios nematytos, negirdėtos, užsieninės, – sako S. Jasaitis.
Per 18 metų pasikeitė neatpažįstamai
Ir, žinoma, Baubliai. Kiekvienas kiemas Bijotuose turi savo baubliuką. Žmonės ir pavėsines, ir net šuns būdas renčia baublio formos. Žiūrėk – važiuoji pro šalį, o tave jau iš tolo tarsi rūpintojėlis pasitinka kažkieno sumeistrautas baublys. Sako, Bijotų žmonės visai nesielvartauja, jei vėtra kokį medį nuverčia. Iš jo tuoj pat išskobiamas naujas baublys nutupia kur nors netikėtoje vietoje.
Dionizo Poškos istorinis-memorialinis muziejus mus pasitinka tylus ir tuščias. Gal kad penktadienio vakaras, o gal kad savaitgalį visus poilsiautojus karštis išviliojo į pajūrį. Labai knietėjo pamatyti, kaip per daugelį metų pasikeitė muziejaus aplinka, į kurią investuota per 6 mln. Lt Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos. Turiu pripažinti – gražu. Muziejaus teritorija didžiulė – beveik 12 ha. Joje tyvuliuoja keletas tvenkinių, idealiai nušienauta veja, atnaujintas beveik prieš šimtmetį statytas smetoninės Bijotų mokyklos pastatas, kuriame dabar įsikūrė muziejaus administracija, veikia meno dirbinių parodos, galima įsigyti suvenyrų. Visur žydi gėlės, idealiai sutvarkyti pasivaikščiojimo takai. Galima ne tik apžiūrėti Baublius, pasivaikščioti, bet ir užmetus meškerę pažvejoti, paiškylauti, atsinešus savo užkandžių. Muziejininkė Vaida Kinderytė sako, kad kaip tik smagu, kai muziejaus apylinkėse šurmuliuoja lankytojai, laksto vaikai, ant patiesaliukų susėdę žmonės užkandžiauja.
– Žinoma, alkoholio netoleruojame, bet mandagiai besielgiančių laukiame kasdien. Ypač mus pamėgo vestuvininkai, smagu, kad jie vertina mūsų aplinką, – sako mus po muziejaus apylinkes lydėjusi Vaida.
Bilietas į muziejų kainuoja vos 5 Lt, vaikams ir senjorams – nieko. Už šiuos pinigus Baublių istoriją jums papasakos gidė.
Apie pačius Baublius pasakoti lyg ir nėra ko. Tikriausiai visi žino, kad Raseinių krašto Žemaitijos bajoras Dionizas Poška-Paškevičius į Lietuvos kultūros istoriją savo eilutę įrašė kaip rašytojas, istorikas ir muziejininkas. Baubliai – pirmasis Lietuvos muziejus, veikiantis jau daugiau nei 200 metų. Iš žmonių Baubliu vadinto tūkstantmečio ąžuolo išskaptavęs altaną D. Poška 1812 m. Bijotų dvaro lauke įkūrė pirmąjį Lietuvoje istorinį senienų muziejų.
Dabar Baublius galima apžiūrėti iš arti, pamatyti D. Poškos sukauptus eksponatus, tarp jų – ir garsiuosius banginio žandikaulius. Tiesa, D. Poška, juos atradęs, manė esant mamuto šonkauliu, tačiau šių dienų mokslininkai ištyrė, kad tai banginio liekanos. Galbūt šioje vietoje prieš daugybę metų tyvuliavo jūra?
Turistų atvažiuoja net iš Brazilijos
Čia pat už Bijotų, vos už kelių kilometrų, privažiuosite gražų Girdiškės kaimą, artėjantį prie 500 metų jubiliejaus. Kaimas garsus savo prieš šimtą metų statyta vokiško stiliaus didžiule Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia, tiksliau, ąžuoliniais jos altoriais. Miestelis tylus, vos su 200 gyventojų ir labai tvarkingas. Penktadienio popietę – nė gyvos dvasios, su gausia savo palyda mus pasitiko tik gaidys, įsikūręs prie centre suręstos 450 metų jubiliejui skirtos Girdiškės skulptūros.
Tačiau pirmas įspūdis apgaulingas. Prie bažnyčios vartų tuoj pat išdygsta svetinga moterėlė. Sako, turistai į Girdiškę garsiųjų altorių apžiūrėti atvažiuoja net iš Brazilijos, todėl pročkelei Nijolei darbo užtenka. Pročkelė sutinka mus apvedžioti po bažnyčią, aprodyti Antrojo pasaulinio karo šio pastato žaizdas ir dar daug ko pripasakoti už paslaugą – kad primintume tauragiškiams, jog rugpjūčio 3-iąją Girdiškėje bus švenčiami Snieginės atlaidai: būsianti didžiulė šventė, pamaldos vyks 10 ir 12 valandomis. Taigi tesime pažadą – jei kas norite pamatyti, kaip Girdiškės bažnyčioje vasarą sninga, esate ten laukiami per Snieginės atlaidus.
Unikalūs šios bažnyčios altoriai išties įspūdingi. Sukonstruoti jie iš natūralaus dydžio nužievintų ąžuolų kamienų ir šakų. Susipynusių šakų nišose įstatytos šventųjų statulėlės ir paveikslai. Ąžuolinius altorius sukūrė kadaise Girdiškėje dirbęs kunigas Kazimieras Andriukaitis. Ši idėja tarsi susišaukė su D. Poškos Baubliais – keturis ąžuolus į bažnyčią kunigas atvilko arkliais.
Įdomus ir tas faktas, kad Girdiškės bažnyčią statė patys gyventojai iš čia pat, miestelio plytinėje, degtų raudonų plytų.
***
Jei nebūtų pavargę mūsų mažieji keliautojai, galbūt būtume nukakę iki dar dviejų žymių Šilalės rajono objektų – Upynos liaudies amatų muziejaus ir Stasio Girėno gimtinės Vytogaloje. Mat kiek toliau pavažiavus maršrutas kaip tik nuvestų iki šių vietų. Bet juk Šilalė ne už kalnų – aplankysime kitą savaitgalį.
Beje, liepos 19-ąją Bijotai rengia kraštiečių šventę, kviečia visus iš ten kilusius nepasididžiuoti ir atvykti. Sako, ir pats Telšių vyskupas Jonas Boruta žadėjęs atkakti.
