Tauragiškė Diana Aleknaitė ir jos gyvenimo draugas Žilvinas Usonis jau 10 mėnesių kelyje. Čikagoje gyvenantys lietuviai nutarė stalčiuje nelaikyti svajonės pakeliauti po egzotiškas pasaulio šalis ir išsiruošė į kelionę aplink pasaulį... dviračiais. Diana mielai atsakė į „Tauragės žinių“ klausimus. Ji sako, kad ilgus metus puoselėta svajonė – jų gyvenimo filosofija.
– Kelionė aplink pasaulį – radikalus sprendimas, tuo labiau, kai keliauji dviračiais. Kaip kilo ši idėja?
– Kelionės – mūsų visų svajonė. Vieni pasirenka prašmatnius kurortus ar kruizinius laivus, kiti atostogų metu lanko gimines. Vienaip ar kitaip visi be išimties turime polėkį bent trumpam keisti aplinką, tai yra keliauti. Mes nė kiek ne kitokie. Užsibrėžėme didelį tikslą sąmoningai. Kai kartelė pakelta aukštai, siekdami savo tikslo esame linkę įdėti daugiau pastangų. Taigi keliaujame aplink pasaulį. Treji metai – labai nedidelė investicija, turint galvoje, kokį didžiulį dvasinį ir kultūrinį peną gauname. O dviračiai taip pat pasirinkti ne atsitiktinai – visų pirma tai ekologiška ir ekonomiška transporto priemonė, be to, tik tokiu būdu kiekvienoje situacijoje tiesiogiai kontaktuojame su vietiniais žmonėmis, iš arti matome jų gyvenimą ir tradicijas.
Kelionės iniciatorius, be jokių dvejonių, – Žilvinas. Jis jau savo jėgas išbandė 2009 metais važiuodamas dviračiu iš Čikagos į Lietuvą, taip pažymėdamas Lietuvos tūkstantąjį gimtadienį. Tuomet, iš Čikagos dviračiu atmynęs iki Niujorko, ten Žilvinas sėdo į lėktuvą, kuris nuskraidino jį į Maroką. Iš ten dviračiu pasiekė Lietuvą.
– Ar esate profesionalūs dviratininkai? Kiek laiko truks Jūsų kelionė ir kiek kilometrų planuojate numinti?
– Žilvino vaikystė kažkiek susijusi su profesionaliu dviračių sportu, tačiau aš vos kartą dviračiu buvau palikusi kiemo, kuriame augau, teritoriją. Dviračius įsigijome visai neseniai, todėl vėl drąsiai pasijusti ant dviejų ratų buvo nemažas iššūkis. Kadangi nesam profesionalai, daugelis į mūsų kelionės planus žiūrėjo su šypsena. Dabar, per dešimt mėnesių nuvažiavę daugiau nei 9600 kilometrų, juokiamės, kad kelionės laikas ne trumpėja, bet ilgėja. Tiek daug norime pamatyti ir patirti!
Distancija neišmatuojama, nes planai keičiasi nuolatos. Mūsų tikslas niekada nebuvo ir nebus geografiškai apvažiuoti pasaulį. Tiesiog savo svajonę turėjome įstatyti į rėmus, kad būtų lengviau stebėti progresą.
– Keliaujate dviese. Ar daugiau entuziastų neatsirado?
– Ši kelionė – mūsų gyvenimas. Kaip namuose, taip ir čia: žmonės ateina ir išeina, susitinkame vėl ir palaikome ryšius su daugeliu, tačiau vakarui atėjus liekame dviese, nes norim privatumo kaip bet kuri kita pora. Tiesą sakant, per Meksiką, Gvatemalą, Belizą, Hondurą ir Nikaragvą važiavome trise. Išbandyti jėgas nusprendė vienas mūsų draugas. Buvo nelengva, nes atsirado trečias asmuo su savo idėjomis, charakteriu ir principais. Džiaugėmės likę dviese. Nusprendėme, kad nė su vienu kitu nekeliausime ilgiau nei dvi savaites.
– Kaip planavote savo kelionę, rinkotės maršrutą?
– Namuose ant sienos kabėjo didžiulis pasaulio žemėlapis. Pradėjome žymėti labiausiai mus viliojančias šalis, išbraukėme pavojingas vietas, tada jungėme taškus ir brėžėme maršrutą. Tuo pat metu daug dirbome ir kaupėme finansines atsargas. Ribojome savo norus, daug ko atsisakėme ir kūrėme planus, kaip pritraukti investitorius. Draugai – patys didžiausi mūsų rėmėjai. Sulaukėme didžiulio jų palaikymo, tiek morališko, tiek finansinio. Didesnės korporacijos, į kurias kreipėmės paramos, jokio susidomėjimo neparodė. Galbūt tiesiog mumis netikėjo.
– Kur nakvojate keliaudami?
– Daugiausiai naktų praleidžiame palapinėje. Vakarėjant beldžiamės į žmonių duris ir prašomės, kad leistų pasistatyti palapinę jų pievelėje. Taip saugiau, be to, tokiu būdu susipažįstame ir sužinome daugiau apie lankomas šalis. Per visą kelionės laiką išgirdome tik tris neigiamus atsakymus. Didesniuose miestuose pasirenkame svečių namus ar hostelius. Atsisakyti to negalime dėl higienos poreikių.
– Kokių daiktų pasiėmėte į kelionę? Juk lagamino neužsimesi ant dviračio, o keliaujate ne tik per šiltus kraštus.
– O, dar ir kaip užsimesi! Kelionėms dviračiais parduodami prie dviračio rėmų tvirtinami krepšiai, atsparūs vandeniui. Juose dauguma daiktų: drabužiai, viryklė, puodas, atsarginės dviračio detalės, padangos ir įrankiai, palapinė, miegmaišiai, fotoaparatūra ir kompiuteris, atsarginės laikmenos ir dar begalė smulkmenų. Kiekvienas vežame po maždaug 60 kilogramų svorį.
– Ar ilsitės kelionėje? Koks tai poilsis?
– Dažniausiai ilsimės aktyviai – lankydamiesi įsimintinose vietose. Artėdami prie tam tikro taško, susirenkame informaciją, ką galime pamatyti. Daug laiko skiriame darbui su savo internetiniu puslapiu.
– Kokia Jūsų kelionių filosofija?
– Kiekviena šalis skirtinga ir įdomi savaip. Istorija, architektūra, lankytinos vietos, kultūra, žmonės – visa tai pažinimas, kas ir yra mūsų varomoji jėga. Mes trokštame patirti nepatirta, išmokti kažko naujo. Be to, džiaugiamės galėdami savo emocijomis dalytis su dideliu būriu draugų ir fanų internetinėje erdvėje. Todėl labai stengiamės per istorijas ir nuotraukas perteikti tai, ką matome. Jau keletas draugų ryžosi trumpalaikėms kelionėms į centrines Amerikos šalis pažinę jas per mūsų dienoraštį. Mums tai didžiausias atlygis ir garbė. Svarbu nebijoti savo svajonių ir nepaslėpti jų giliai stalčiaus dugne, o ieškoti būdų, kaip jas įgyvendinti. Mums drąsos įkvėpė ne vienas šaunus ir drąsus žmogus ir mes norime įkvėpti bent vieną. Gyvenimas toks, kokį mes jį susikuriame.
– Papasakokite įsimintiniausią kelionės nuotykį.
– Jų tiek daug, kad išskirti vieną be galo sunku. Visus juos aprašėme savo dienoraštyje www.vnextstop.com. Pirmas neužmirštamas ir daug jėgų pareikalavęs nuotykis buvo apleisto greitkelio 87 Teksaso valstijoje JAV įveikimas. Legendinis kelias buvo nutiestas visai šalia Golfo įlankos vandenų, tačiau dėl besikartojančių audrų ir nuolatinių kelio renovacijų buvo nuspręsta palikti šitą kelio atkarpą ir nutiesti naują kelią toliau nuo niokojančių bangų. Ieškojome informacijos apie šį kelią, žiūrėjome kitų keliautojų filmuotą medžiagą. Trasa pasirodė kaip šaunus nuotykis. Tačiau kai privažiavome šią kelio atkarpą, realybė pasirodė visiškai kitokia – kelio nelikę, todėl pusantros dienos teko stumtis dviračius per birų smėlį, kriaukles, asfalto nuotrupas bei mėlynas nuodingas medūzas ir kovoti su stipriais šoniniais vėjais. Trauktis neleido savigarba. Kai pagaliau privažiavome asfaltuotą kelią, šokome ir verkėme iš džiaugsmo.
Kalbino Karina Sėrikova
