Du vaikinai, ilgai svajoję, pagaliau įkūrė savo dirbtuves, kur vakarais po „pagrindinių“ darbų pjauna, šveičia ir šlifuoja medieną. Savo rankomis ir pačių sukonstruotomis staklėmis jie gamina unikalius medinius indus, neretai tampančius ta maža detale, kurios trūko iki tobulo namų jaukumo. Žinia apie darbščius ir išradingus pasklido po Lietuvą. O tauragiškiams bus itin smagu sužinoti, kad vienas šių jaunuolių – tauragiškis Vytautas Kasparavičius.
Du vaikinai, baigę studijas, nė nemanė nusiraminti ir dirbti vien įgytų profesijų srityje. Norėjosi kūrybos. Tad jie pasigamino kompiuteriu programuojamas tekinimo stakles, veikiančias gerokai greičiau ir paprasčiau nei žmogaus rankos, ir nusprendė imtis išskirtinių medinių indų gamybos.
Stakles surinkę ir naują veiklą pradėję vaikinai – inžinieriai. Tauragiškis Vytautas Kasparavičius baigęs mechanikos inžinerijos, o Laurynas Klimas – transporto inžinerijos studijas.
Studijų metais susipažinę jaunuoliai, norėdami pasidaryti stakles, išsinuomojo dirbtuves, patys jas įrengė ir dabar kasdien po darbų skuba ten toliau įgyvendinti savo idėjos. Patiems surinkti tekinimo stakles prireikė trijų mėnesių. O tada reikėjo sugalvoti, ką jomis gaminti. Pamatę, kad Lietuvoje niekas negamina modernių medinių dubenėlių, kurie derėtų namuose prie modernaus interjero, jie suprato, kad tai gali būtų jų niša, ėmėsi juos kurti.
Paprašytas papasakoti apie savo sukonstruotas stakles, Vytautas sako, kad jos nėra ypatingos – tokių staklių galima rasti daugumoje gamyklų. Jos valdomos kompiuterio pagalba, suvedus jame staklių judėjimo programą, o tai nereikalauja fizinės jėgos ir yra mažesnė tikimybė suklysti.
– Žinoma, tokias stakles galima nusipirkti, tačiau tokių gabaritų staklių kainos prasideda nuo 10 000 eurų. Mūsų staklės iš esmės skirtos medienos gaminiams, bet nesunkiai galime apdoroti ir aliuminį, organinį stiklą ar kitas minkštesnes medžiagas, – teigia jis.
Savo gaminiams vaikinai renkasi ąžuolo medieną, bet turi minčių įkomponuoti ir egzotinės medienos.
Gamybos procesas prasideda nuo ruošinių pasiruošimo – mediena yra pjaunama į reikiamo storio tašus, paskui jie obliuojami, klijuojami. Sustingus klijams ruošinys vėl obliuojamas ir statomas į frezavimo stakles, kur ir atsiranda dubenėlio forma. Baigus frezavimą dubenėlis šlifuojamas, o galiausiai impregnuojamas specialiu impregnantu.
Iš paruoštos medžio plokštės vieną dubenėlį galima pagaminti per porą valandų.
Indų dizainą vaikinai pasakoja pasirinkę minimalistinį, geometrinių formų, kad būtų kuo daugiau kampų ir kuo mažiau tautodailiškų fragmentų. Bet šiaip idėja plėtojama proceso metu, gimsta vis įdomesni dirbiniai. Kadangi viską gamina patys, pažįsta kiekviena medžio rievę ir gali išpjauti bet kokios formos indą.
Vytautas pasakoja, kad kol kas jie nelabai žinomi, todėl ir nėra didelio susidomėjimo jų gaminiais, tačiau siekia tapti žinomu prekės ženklu, todėl nenuleidžia rankų ir juda pirmyn.
Dubenėlius vaikinai pardavinėja socialiniame tinkle „Facebook“ – paieškoje įrašius Drevė galima pamatyti ne tik jau pagamintus dubenėlius, bet ir vaizdų iš dirbtuvių.
Pasak V. Kasparavičiaus, užsakymų kol kas nėra daug, kol kas gamybos plėsti neplanuojama – visus darbus jie nudirba patys, o prireikus paaukoja ir keletą miego valandų. Vaikinai pripažįsta, kad dirbtuvėse jie praleidžia didžiąją savo laiko dalį, beveik visus vakarus ir savaitgalius, tačiau randame laiko ir sportui, ir kelionėms.
„Pagrindiniuose“ savo darbuose Vytautas yra vyriausiasis konstruktorius, o Laurynas – LED šviestuvų konstruktorius. Jie sako, kad pradėję šią veiklą neatmetė minties, kad kada nors tai bus pagrindinis jų užsiėmimas, bet kol kas sugeba suderinti abu darbus.
Paklaustas, ar dažnai grįžta į Tauragę, Vytautas atvirauja:
– Į Tauragę grįžtu maždaug kas mėnesį, nes daugumą savaitgalių praleidžiu dirbtuvėse, bet tai mano gimtasis miestas ir visąlaik smagu čia sugrįžti, čia mano artimieji, draugai. Smagu stebėti, kaip Tauragė keičiasi ir, nors kartais pasiilgstu to mažesnio miesto ritmo, apie sugrįžimą gyventi kol kas nesvarstau.
