Daiva KINIULIENĖ
Dar 1977 m. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) K. Donelaičio poemą „Metai“ įtraukė į pasaulinį literatūros šedevrų sąrašą. Seimas ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija 2014-uosius paskelbė vieno originaliausių Šviečiamojo amžiaus Europos rašytojo Kristijono Donelaičio metais. K. Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo programoje dalyvauja ir dalyvaus įvairių sričių kultūros ir meno atstovai.
Jau greit 70 metų, kai šis brangus lietuviams Kristijono Donelaičio rankraštis saugiai guli Lietuvoje, šiuo metu Lietuvos literatūros ir tautosakos institute. Kas buvo tie, kurie sugrąžino Lietuvai šį neįkainojamą paveldą? Visų pirma juos siejo Vilniaus universitetas ir praeitis – Tauragės mokytojų seminarija, kai 1927 metais joje dėstytojavo istorijos, psichologijos, logikos ir gimnastikos mokytojas Povilas Pakarklis (1902–1955) ir ją lankė mokinys Jonas Kruopas (1908–1975), kilęs iš Sakalinės kaimo, Gaurės valsčiaus, mokslus Tauragės mokytojų seminarijoje baigęs 1928 m. Tiesa, kai tai įvyko, jie jau buvo žinomi Lietuvos mokslininkai.
Po Antrojo pasaulinio karo, rūpindamasis Lietuvai svarbių rankraščių ir knygų likimu Rytprūsiuose, teisės ir istorijos profesorius P. Pakarklis parengė Lietuvos mokslų akademijos organizaciniam komitetui dokumentą „Lietuvių tautos kultūrinės vertybės Vokietijoje“. Jame išvardytos svarbiausios Rytprūsių įstaigos, kuriose prieš karą buvo saugomi Lietuvai svarbūs rankraščiai ir knygos. Tai Prūsijos valstybinis archyvas Karaliaučiuje, kuriame buvo laikomi Jurbarko XVI a., Tauragės ir Seirijų XVII–XVIII a., Suvalkijos, kuri po Lenkijos-Lietuvos trečiojo padalijimo atiteko Prūsijai, dokumentai, M. Mažvydo, J. Bretkūno, L. Rėzos XVIII a. rankraščiai. 1945 m. rugsėjo mėnesį Mokslų akademijos mokslininko Povilo Pakarklio iniciatyva Karaliaučiaus apylinkėse buvo surengta archeografinė ekspedicija, į kurią jis pasikvietė ir mūsų kraštietį Vilniaus universiteto dėstytoją, kalbininką Joną Kruopą. TSRS Mokslų akademijos delegacijoje, be šių dviejų lietuvių, dar buvo du asmenys iš Maskvos. TSRS liaudies gynybos komisariato Karaliaučiaus miesto valdybos komendanto majoro Pronino leidimas išduotas 1945 m. rugsėjo 7 d., vėliau pratęstas iki 1945 m. sausio 15 d. Ekspedicijos tikslas – surasti Karaliaučiaus valstybiniame archyve saugotus Lietuvos istorijos ir lituanistikos dokumentus. Traukdamiesi nuo rusų kariuomenės, vokiečiai slėpė savo archyvus objektuose, esančiuose pakeliui iš Karaliaučiaus į Piliavą (Pillau, dabar Baltijskoje). P. Pakarklis nujautė, kur reikėtų ieškoti ir ekspedicijos dalyviai atvyko automobiliu į Laukstyčių (Lochstadt) pilį, dabar ta vietovė vadinama Pavlovo. Prie Aistmarių gražioje vietoje įsikūrusi XIII a. statyta Prūsų pilis buvo XIX a. restauruota, ten dirbo gintaro meistrai, veikė muziejus ir ji buvo vertinama kaip senovinio paveldo statinys. Antrojo pasaulinio karo metais ši pilis buvo gerokai apgriauta. J. Paleckis savo knygoje „Dviejuose pasauliuose“ įdėjo tokį P. Pakarklio prisiminimą: „Požemių labirintuose užėjau nišą, užverstą knygų, o ant jų – jau aptrūnijęs Hitlerio kareivio lavonas. – pasakojo P. Pakarklis apie šį svarbų įvykį. – Tįso jis rankas išskėtęs. Prieinu arčiau, – matau – viena lavono ranka guli ant kažkokio rankraščio. Pasilenkiu ir savo akimis netikiu. Juk tai Donelaičio rankraštis, kurio aš net nesvajojau surasti...“
Ataskaitoje apie 1945–1947 m. mokslines išvykas Lietuvos istorijos šaltiniams ieškoti Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių ir Kaliningrado apskrityse, saugojamoje mokslų akademijos T. Vrublevskio bibliotekoje P. Pakarklis pasakoja, kad jie į Laukstyčių pilį įėjo per sovietinių karių patrankos sviedinio padarytą skylę. Tamsiuose kambariuose gulėję vokiečių karių lavonai, apsikaišę granatomis, „apie 20 nukirstų galvų“. Ekspedicijos dalyviai pasišviesdami degtukais apžiūrinėjo visus pilies kampelius. Radę duobę, pilną rankraščių, kuri vokiečių buvusi užmūryta, bet išrausta sovietų patrankos sviedinio. „Užsidegęs degtuką, pastebėjau (...) rankraščių ryšulėlį. Šliauždamas tą ryšulį pritraukiau į šviesesnę vietą ir ėmiau žiūrinėti...“ Tuomet Laukstyčių pilyje P. Pakarklio vadovaujama ekspedicija rado šalia Martyno Liudviko Gedimino Rėzos rankraščių ir K. Donelaičio rankraščius „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“. Be kitų senovinių dokumentų lietuvių kalba, rasti du K. Donelaičio laiškai, rašyti perpus jaunesniam Valtarkiemio kunigui Johanui Gotfriedui Jordanui 1777 m. birželio 10 d. lietuvių kalba ir tų pačių metų rugpjūčio 16 d. kitas – vokiečių kalba. Kaip žinia, jis buvo pirmasis K. Donelaičio „Metų“ paveldėtojas, rankraštį gavęs iš K. Donelaičio našlės Anos Reginos (1715–1795).
Dar per keturias profesoriaus P. Pakarklio vadovaujamas ekspedicijas iki 1947 m. į Vilnių parvežta penkios tonos įvairių vertingų leidinių: M. L. Rėzos dainos, M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“ rankraštis, J. Bretkūno „Postilė“ ir kt.
Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje saugomas P. Pakarklio sudarytas, po jo mirties redaguotas akademiko Konstantino Jablonskio didžiulis leidinys „Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams“ (1960), kurį bibliotekai dovanojo iš savo asmeninės bibliotekos Tauragės garbės pilietė kraštotyrininkė Alma Mizgirienė. Čia pateikti Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I, kaip jis lietuviškai vadinosi Pričkaus Viliaus, įsakymai, potvarkiai, Prūsijos vyriausybės XVII–XIX a. įsakai, išversti į lietuvių kalbą.
Mūsų kraštietis leksikografas Jonas Kruopas buvo įsitikinęs, kad „kelis įsakus yra išvertęs K. Donelaitis. Donelaitiškai skamba dokumentas Nr. 46 (p. 245–276). Tai gromata (ir pamokinimas) būrams apie ganyklas, pievas, gerą pašarą, gyvulių ganymą, ganyklų, tvorų tvėrimą. K. Donelaičio verstas „Trumpas parodas“ (Nr. 47, p. 277–291). „Parode“ (patarime) kalbama apie rauples (raupus) ir kaip kovoti su jomis. Patarimai išdėstyti gražia, vaizdinga ir palyginti gryna kalba, panašia į K. Donelaičio „Metų“ kalbą“. Šiame leidinyje yra Nr. 10 (p. 84–86) „Karališka Gromata, jog ne wiens nig pirmos dienos paukšlėkio meneses to meto rokujant, toliaus Wyžias ant sawo koju drystu turrėti“. 1724 m. rugpjūčio 1 d. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I įsakas draudė avėti vyžas, o privaloma nešioti tik Prūsijoje pagamintas kurpes, neklausantys būsią nuplakti rykštėmis „ant subinės plaktas buti“.
Kaip savotiškas protestas, lietuvių tradicijų puoselėjimas, raginimas neatsisakyti lietuviško iš liepų karnų pinto apavo iškyla K. Donelaičio kūrinys „Metai“, net ir veiksmas vyksta Vyžlaukio valsčiuje. Donelaitis savo poemoje „Metai“ rašė tai, ką matė savo aplinkoje. Gimė Lazdynėliuose, Gumbinės parapijoje, darbščioje laisvo ūkininko šeimoje, kurioje augo keturi sūnūs ir trys dukros. Nors anksti miręs, K. Donelaičio tėvas perdavė savo sūnums polinkį į mechanikos darbus (auksakalystė, kalvystė, muzikos instrumentai). K. Donelaitis būdamas aštuoniolikos metų Karaliaučiuje lankė Knypavos (Kneiphof) katedros mokyklą, gyveno beturčių prieglaudoje, vėliau 1736–1740 m. studijavo Karaliaučiaus universitete teologiją ir kalbas, lankė Lietuvių kalbos seminarą. Visą tą laiką gyveno vargingai, bet tvirtai žinojo, kad taps kunigu, juk nešiojo pirmojo Prūsijos vyskupo Kristijono vardą. Trumpai mokytojavęs Stalupėnuose, čia radęs sau žmoną Anną Reginą Ohlefant, net 37-eriems metams tapo Tolminkiemio parapijos klebonu. Parapija buvo mišri, tad pamaldas laikė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Klebonas puikiai pažinojo Tolminkiemio parapijos, kuriai priklausė 36 kaimai, žmones, jų būdo bruožus. K.Donelaitis buvo gerai žinomas ir gerbiamas savo amžininkų. Nepaisant to, K. Donelaičio poema nebuvo išspausdinta jam gyvam esant, to meto standartais tai buvo per daug drąsus kūrinys. 104-ųjų K. Donelaičio gimimo metinių proga epas „Metai“ pirmą kartą buvo išspausdintas 1818 m. Karaliaučiaus universiteto profesoriaus L. M. Rėzos. Jo dėka kūrinys suskirstytas į keturias dalis ir gavo pavadinimą „Metai“. Įnoringos istorijos tėkmėje „Metų“ rankraštis keliavo per rankas: K. Donelaičio našlė juos perdavė kunigui J. Jordanui, du poeto rankraščiai „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“ žuvo per 1812 metų karą, bet liko Gerviškėnų kunigo Johano Friedricho Hohlfeldto nuorašas. Vėliau po L. M. Rėzos mirties 1840 m. vėl 104 metus gulėjo Karaliaučiaus slaptajame archyve, kol 1945 m. netoli Karaliaučiaus Laukstyčių pilyje šiuos rankraščius pavyko atrasti Lietuvos mokslininkams P. Pakarkliui ir J. Kruopui.
P.Pakarklis buvo gerai susipažinęs su Karaliaučiaus archyve saugomais dokumentais. Jis, baigęs studijas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, 1927 m. pradėjo dirbti Tauragės mokytojų seminarijoje, rinko medžiagą skalvių genties klausimais, parašė 1934 m. vasario 28 d. „Lietuvos aide“ straipsnį „Dėl Tauragės apskrities gyventojų tautybės žiloje senovėje „Ne kuršiai, bet žemaičiai“. 1927 m. vasarą praleido Karaliaučiaus universitete ir rinko medžiagą apie lietuvybę Rytprūsių krašte. Vėliau visa tai sugulė į monografiją „Popiežiai – lietuvių tautos priešai“ (1948). Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka saugo vieną pirmųjų P. Pakarklio knygų „Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje“ (1935), kurią pavyko gauti šių eilučių autorei tik 2010 m. iš LNB M. Mažvydo mainų-rezervinio fondo. Dar 1944 m. profesorius P. Pakarklis tapo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėju.
Kodėl iš visų mokslininkų P. Pakarklis į pirmąją ekspediciją po Rytprūsių kraštą pasirinko būtent J. Kruopą? Tuo metu Jonas Kruopas Vilniaus universitete dėstė lietuvių kalbos istoriją. Faktiškai nuo 1945 m. organizavo Lietuvių kalbos katedros darbus, nors oficialiai šios katedros vedėju buvo 1950–1951. Jis jau buvo žinomas kaip senųjų raštų tyrinėtojas, ypač studija apie Martyno Mažvydo kalbos slavizmus. 1952 m J. Kruopas apgynė kandidatinę disertaciją „1598 m. Merkelio Petkevičiaus katekizmo leksika“. Svariai prisidėjo prie svarbių lietuvių raštijos paminklų skelbimo: „Pirmoji lietuviška knyga“ (1947), „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai“ (1957) ir kt. Jo didžiausias nuopelnas lietuvių kalbotyrai – „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“.
Sovietiniai kariai 1945 m. susprogdino Laukstyčių pilį, menančią senuosius prūsų laikus, ieškodami dingusio gintaro kambario. Jau mirę ir šie du mokslininkai, parvežę į Lietuvą tokį svarbų rankraštį.
