Mintyse iki šiol ne kartą buvau tyliai pasvajojusi apie Paryžių – meilės sostinę. Per šias atostogas teko pasivaikščioti šio didingo miesto gatvėmis. Paslaptis ta, kad Paryžiuje verda toks pat paprastas ir dažnai net neromantiškas gyvenimas, kaip ir kituose didžiuosiuose pasaulio miestuose. Tad romantiškojo Paryžiaus nuotrupų teko ieškoti.
Sužavėjo „blusų turgus“
Pirmoji diena Paryžiuje prasidėjo gana vėlai – į Paryžiaus centrą iš Beauvais oro uosto atvykome jau po 23 valandos, todėl pirmuosius legendinio miesto vaizdus teko stebėti lekiant į metro stotelę, mat metro Paryžiuje važinėja vos iki 1 val. Kelionę į viešbutį mums nurodė labai miela ir paslaugi senjorų pora – mitas, kad prancūzai blogai kalba angliškai, jau pirmąjį kelionės vakarą buvo sugriautas.
Teoriškai antroji, tačiau praktiškai pirmoji, atostogų diena Paryžiuje prasidėjo labai netikėtai. Paaiškėjo, kad visai netoli mūsų viešbučio įsikūręs turistų pamėgtas Le marché aux Puces „blusų turgus“, šioje vietoje veikiantis nuo 1870-ųjų ir žinomas ne tik visoje Prancūzijoje, tačiau ir pasaulyje. Suvilioti tolumoje plytinčio sendaikčiais nukrautos siauros gatvelės vaizdo, iškart po pusryčių leidomės į kelionę po Le marché aux Puces.
Šis beveik kvartalą užimantis „blusturgis“ suskirstytas į turgus po stogu ir po atviru dangumi. Lauko prekyvietėje daugiausiai prekiaujama dėvėtais baldais, namų apyvokos daiktais, knygomis, meno kūriniais ir įvairiomis smulkmenomis: drabužiais, avalyne, juvelyrika, suvenyrais. Yra ir naujų prekių, tarp jų drabužiai, avalynė, kosmetika. Lauko prekiautojai už savo prekes brangiai neprašo. Šiek tiek kainą pakelia, išgirdę anglišką „How much (Kiek kainuoja?)“, tačiau į derybas leidžiasi: nusiderėti pavyksta, pavyzdžiui, nuo 5 iki 2 eurų.
Turguje, įsikūrusiame po stogu, nusiderėti nelengva, o ir ne kiekvienas ten skuba ką nors pirkti, greičiau paspoksoti, mat prekių kainos siekia šimtus eurų. Šioje turgaus dalyje parduodami XIX, XVIII ar net XVII amžiaus antikvariniai daiktai: baldai, meno dirbiniai, senosios knygos, damų suknelės, korsetai, nėriniuoti naktiniai marškiniai, vėduoklės, skrybėlės ir kiti moteriški aksesuarai, taip pat vyriški kostiumai, karinė apranga, ordinai. Šie daiktai dažnai perkami kavinių savininkų, norinčių sukurti praėjusių šimtmečių interjerą, arba kino filmų kūrėjų.
Beje, šalimais Le marché aux Puces egzistuoja ir nelegalus turgus, kurio prekeiviai daugiausiai romai, marokiečiai, alžyriečiai, laosiečiai ir kiti svetimtaučiai. Šie gatvės prekeiviai tiesiog iš namų tempia įvairius drabužius ir daiktus, kurie jiems atrodo verti bent trupučio lankytojų dėmesio, ir išsitiesę savo margaspalves skaras bei kilimus prekiauja čia pat gatvėje, dažnai net atsigulę ant parduodamų drabužių krūvos. Vieną popietę teko stebėti kuriozinę situaciją, kai prie gatvės prekeivių prisistačius policijai garsas apie pareigūnus pasklido tiesiog sekundžių greičiu. Skambant prancūziškam „Police!“, visi akimirksniu puolė krauti savo „turtą“ į lagaminus, kuprines ar nerūpestingai numestus maišus, su jėga traukti prekes pirkėjams iš rankų arba stengėsi kuo greičiau parduoti. Arčiausiai prisistačiusios policijos prekiavusieji daiktus grūdo tiesiog į šiukšlių dėžes. Teko pastebėti ir keletą sumaištimi pasinaudojusių vagišių.
Prekių slapstymo uraganas praūžė lygiai taip pat greitai, kaip ir atūžė – netrukus prekeiviai vėl dėliojo savo prekes ant grindinio, traukė iš šiukšliadėžių. Jų veiduose buvo matyti nebe sumišimas, o šypsenos, kurias sukėlė netikėta adrenalino dozė.
Tas nesibaigiantis „glamour“
Metro leidomės į Eliziejaus laukus – Les Champs-Elysée. Iš pirmo žvilgsnio metro Paryžiuje gana švaru, tačiau atsiduoda šlapimu – ten neįrengti tualetai, nors kasdien Paryžiaus metropoliteno 213 km ilgio sistema, turinčia 382 stoteles, naudojasi apie 4,5 mln. žmonių.
Les Champs-Elysée – tai 2 km ilgio aveniu, kurioje įsikūrusios prestižinės parduotuvės, kino teatrai, kavinės, bankai, avialinijų biurai, automobilių salonai. Eliziejaus laukų prospektas vienas žinomiausių ir gražiausių pasaulyje bei brangiausių pagal nuomos kainą už kvadratinį metrą Europoje. Les Champs-Elysée aveniu riboja du gerai žinomi Paryžiaus monumentai: Place de la Concorde aikštė, skirta pagerbti karaliui Liudvikui XV-ajam ir Arc de Triomphe (Triumfo arka), pastatyta Napoleono užsakymu ir skirta Pirmajame pasauliniame kare žuvusiam nežinomam kariui atminti.
Nors Eliziejaus laukų prospektas daugeliui įkūnija prancūzišką eleganciją, tačiau tuo pat metu jame įsitaisę daugybė benamių ir išmaldos prašytojų, įvairaus plauko sukčių. Champs-Elysée publika marga – čia savo ekscentriškus apdarus mėgsta pademonstruoti ir transvestitai.
Dar vienas Eliziejaus laukų aveniu bruožas – kas kelis šimtus metrų hip-hop stiliaus šokių programą atliekantis jaunimėlis. Už paspoksojimą į skrupulingai paruoštą ir, prisipažinsiu, įtraukiančią programą, žinoma, jie prašo smulkiųjų.
Viešnagės Paryžiuje metu teko stebėti „Tour de France“ lenktynių finišą Eliziejaus laukuose. Ten finišo dieną sutikome daugybę daugiadienių dviračių lenktynių aistruolių, pasipuošusių savo šalies atributika, apsigaubusių vėliavomis ir skanduojančių palaikymo dalyvių dainas.
Didingi Paryžiaus parkai ir nepaprasti jų lankytojai
Dieną skyrę tiesiog paslampinėti Paryžiaus gatvėmis ir gatvelėmis, antrąją susiruošėme į vieną įžymiausių Paryžiaus statinių – Luvro rūmus (Palais du Louvre). Šie rūmai statyti XII a. pabaigoje, valdant Prancūzijos karaliui Pilypui II-ajam. Apie nepaprasto grožio statinį ir jame įkurtą muziejų prirašyta daugybė straipsnių, todėl, bijau, dar kartą skaityti tą pačią istoriją gali būti nuobodu.
Geriau papasakosiu apie didingus Luvro teritorijoje įkurtus sodus, kuriuose, beje, vieną atostogų dieną teko sutikti legendinį amerikiečių kino aktorių ir režisierių Vudį Aleną kartu su žmona, buvusia įdukra Soon-Yi Previn (tarp kitko, mūsų atostogų metu Paryžiaus gatvėmis mindžikavo ir rusų televizijos laidos „Stebuklų laukas“ vedėjas Leonidas Jakubovskis).
Luvro sodai, kitaip nei iki šiol matytieji, išsiskiria kruopščiai prižiūrima aplinka, puoselėjamais gėlynais, tankiai vešinčiais, kaip ir pridera Prancūzijoje, levandų krūmynais. Luvro sodų lankytojams siūloma prisėsti ant akmeninių ir medinių suolų bei kilnojamųjų kėdžių. Parke pilna didelių ir mažesnių fontanų, sukasi apžvalgos ratas, įrengti atrakcionai.
Tegyvuoja kabaretas
Teko aplankyti ir laisva dvasia išsiskiriantį Vakarų Europos bohemijos sostine tituluojamą Monmartro rajoną – jam skyrėme vieną vakarą. Kaip ir tikėjomės, čia pajutome kai ką kita nei nuo žmonių gausos, automobilių triukšmo ir gatvės prekeivių kunkuliuojančiame Paryžiaus centre – išgirdome skambant akordeono muziką, svajingas prancūziškas dainas traukė gatvės dainininkai, stebėjome savo sugebėjimus tiesiog gatvėje demonstruojančius dailininkus, sąmojingus spektaklius kuriančius aktorius, triukus demonstruojančius gatvės artistus.
Monmartras – aukščiausia vieta Paryžiuje, kalva, iškilusi 130 metrų virš Senos slėnyje plytinčio miesto. Beje, sužavėti Monmartro aukštybių neturėtų atsisakyti keltis į miesto simboliu tituluojamą Eifelio bokštą – tai nepakartojama ir kvapą gniaužianti patirtis, išliksianti prisiminimuose visam amžiui.
Seniau vietinės vienuolės Monmartre gamino vyną, todėl šis rajonas greitai tapo mėgstama pasilinksminimų vieta. Raudonųjų žibintų kvartalu dabar tituluojamoje teritorijoje įsikūrė garsieji kabaretai. Vienas jų – Le Moulin Rouge („Raudonasis malūnas“) – žymiausias Prancūzijos kabaretas, kur triukšmingas naktis leisdavo bohemos atstovai. Beje, būtent šiame rajone nufilmuota žavinga ir abejingų nepaliekanti kino juosta „Amelija iš Monmartro“. Žavioji padavėja Amelija dirbo kavinėje Les Deux Moulins („Du malūnai“), įsikūrusioje Monmartre.
Faktas, kad bilietas į kabaretą kainuoja nuo 160 iki 180 eurų, atgrasė leistis į Raudonojo malūno linksmybių sūkurį, tačiau nusifotografuoti jo prieigose – stabtelėjome.
