Turbūt nėra tokio žvejo, kuris nesvajotų nors kartą gyvenime pagauti lašišos ar upėtakio. Šios tauriosios žuvys vilioja žvejus savo gražia išvaizda, o jų žūklė palieka neišdildomus įspūdžius. Ir turbūt nėra žvejo, kuris nebūtų girdėjęs apie Kolos pusiasalį – lašišinių žuvų Eldoradą. Jau ne vienerius metus iš eilės už poliarinio rato savo meškeres nusiveža ir Tauragės žvejai. Galvas pametę dėl žvejybos ir laukinės gamtos Tauragės meškeriotojų klubo „Gramzas“ nariai šiemet vėl šturmavo Kolos pusiasalio upes ir bandė sugauti savo svajonių žuvį.
Kola – nuo civilizacijos atitrūkęs kampelis
Lietuvoje šių lašišinių žuvų nėra daug, jų gaudymą riboja įstatymai, todėl kasmet vis daugiau žvejų iš Lietuvos apsilanko Koloje. Šis Arktikos kampelis traukia žvejus savo turtingomis upėmis ir ežerais, žmogaus nepaliesta, ramia ir niūria gamta, kurioje galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos rūpesčių ir tiesiog gerai pažvejoti bei pailsėti.
Visos kelionės reikalauja nemažai laiko pasiruošti, todėl ir pastaroji „Gramzo“ narių išvyka buvo planuota iš anksto. Ne vien dėl to, kad žvejai ko nors neužmirštų, bet ir todėl, kad suburtų gerą kompaniją, su kuria nebūtų nuobodu vakarais sėdėti prie laužo ir aptarinėti dienos įspūdžius.
Keliavo traukiniu
Jau 11 kartų šiaurėje lankęsis Artūras Daugėla „Tauragės žinioms“ prasitarė, kad optimaliausia tokiai kelionei – 4–6 žmonių kompanija. Kiekvieno žvejo tikslai taip pat skiriasi – vieni nori kuo daugiau pagauti, kiti – išskirtinių laimikių, tokių kaip kiršlys.
Šiemet Koloje svečiavosi aštuoni tauragiškiai kolegos. Vadinamąjį „tašką“ – žinomą keliautojų miestelį Kandalašą (Murmansko sritis) pasiekė visa grupė, bet Artūras su bičiuliu Augenijumi atsiskyrė nuo grupės ir leidosi į dar netyrinėtas vietas. Paprastai iki Kandalašo keliaujama savo mašinomis, o iš miesto prie upių ar ežerų žvejai nusigauna vietiniu transportu – malūnsparniais ar sovietiniais krovininiais automobiliais.
Tauragiškiai šiemet išbandė traukinius, bet sakė, kad taip keliauti kur kas brangiau. Pirmyn ir atgal kelionės išlaidos vienam asmeniui atsiėjo maždaug 1500 Lt, nors keliaudami ankstesniaisiais metais žvejai „sutilpdavo“ į 1000 Lt.
Licencija – keli šimtai litų
– Šį kartą konkretaus tikslo, kokias žuvis gaudysim, neturėjom, svarbiausia buvo patekti į tokią vietą, kur nebūtų nė vieno žmogaus, pabūti laukinėje gamtoje. Mes dviese atsiskyrėme nuo grupės, kuri keliavo baidarėmis, ir žygiavome pėsčiomis, – pasakojo Artūras.
Žvejai sakė, kad sugauti karališką žuvį Kolos pusiasalyje labai lengva, tačiau jei nori žvejoti gerame, turtingame upės ruože – mokėsi licenciją, kuri kainuoja nuo 200 iki 400 Lt dienai. Per eilę metų jau nemažai upių Kolos pusiasalyje išmaišę draugai šiemet pasirinko neįprastą variantą ir žvejojo tik nelicenciniuose ruožuose.
„Pakeleiviai“ – ruoniai ir banginiai
– Žuvų yra visur, tik reikia jas mokėti suvilioti. Negalime pasigirti, kad labai daug prigaudėme, tačiau gamtos įspūdžiai atperka viską. Maistui, be „šnapso“, išleidome ne daugiau kaip po 30 Lt. Valgėme sugautas žuvis, rinkome ir kepėme midijas, virėme mėlynių kompotą. Pirmas šešias dienas keliavome palei upę žvejodami, nakvojome vis kitoje vietoje. Gaudėme daugiausiai upėtakius spiningais ir muselinėmis meškerėmis. Nors įspūdingų laimikių šiemet nepasitaikė, tačiau žuvų kiekis stulbinamas, o įspūdžiai neišdildomi. Kitas keturias dienas žvejojome Baltosios jūros įlankoje, gaudėme menkes ir kitas jūrines žuvis. Puikiai praleidome laiką, – įspūdžiais dalijosi Artūras dar kartą patvirtindamas, kad kitąmet į Kolą vėl sugrįš.
Paklausti, ar nesibaimino sutikti meškų, tauragiškiai sakė, kad per daugybę metų nėra šių žvėrių sutikę, nors plėšrūnų pėdų matė pilnas pakrantes. Žvejai papasakojo, kad prie Baltosios jūros krantų matė labai daug natūraliai gyvenančių ruonių, o keliems kolegoms, kurie jūroje žvejojo iš laivų, nusišypsojo sėkmė pamatyti vandens pursluose besitaškantį banginį. Dėl tokių vaizdų tikrai verta nusibelsti už poliarinio rato.