Po Lietuvos kino teatrus pasklidęs Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ leido ne tik poetiškai pažvelgti į Adolfo Ramanausko-Vanago asmenybę, bet ir prisiminti, ginčytis, svarstyti, diskutuoti. Susitikimai su filmo kūrėjais jau vyksta Lietuvos miestuose bei miesteliuose, o vasario 11 dieną, 18 val., jį galės pamatyti ir tauragiškiai.
„Partizanų tema visada sulauks diskusijų ir pasipriešinimo, – įsitikinęs filmo režisierius Vytautas V. Landsbergis. – Okupacija ir partizaninis karas palietė daugybę Lietuvoje gyvenusių žmonių. Traumos būta didžiulės, todėl daugelis nelinkę heroizuoti to, kas vyko“.
Filmo aptarime po premjerinių parodymų jo kūrėjai turėjo galimybę išgirsti žiūrovų vertinimus. Režisieriui Vytautui V. Landsbergiui labiausiai įstrigo nejauki tyla pasibaigus filmo titrams. Kai salėje užsidegdavo šviesa, publiką būdavo sunku išsyk prašnekinti, pradėti diskusiją. Atrodė, kad žmonėms tarsi norėjosi pabūti tyloje su tuo, ką pamatė ekrane.
„Didžiausia filmo vertė yra Vanago amžininkų liudijimai, – įsitikinęs Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas. – Vanago amžininkai vienas po kito išeina Anapilin, ir šie liudijimai dar kartą patvirtina Vanago ir jo bendražygių idealizmą, pasišventimą nepakeliamai sudėtingomis sovietinės okupacijos sąlygomis kovojant už Lietuvos laisvę“. Istorikas įsitikinęs, kad „Vanago portretas“ yra neabejotinai vienas geriausių filmų apie pokarį.
Rašytoja Ilona Ežerinytė neabejoja, kad geriausiai istoriją liudija žmogaus veidas. „Žiūrėjau ir man buvo skaudžiai liūdna. Nieko tarsi ypatingo tame filme nėra. Atkuriamoji dokumentika, kaip dabar priimta vadinti. Rezonansinis kinas. Edukacinis kinas. Kas tik norės, kitokių etikečių sugalvos. Kažkas sakys, kiek apie tai galima, kažkas ironiškai pastebės, kad partizanų kostiumai per švarūs. Tai – vizija, sakysiu aš. Ar būtina viską supurvinti?“ – svarsto rašytoja. – Kažkas šaipysis, kad filme, kaip senais laikais, tik kalbančios galvos. Ne tik. Bet kas geriau gali liudyti istoriją, jei ne žmogaus veidas. Man gražūs tie veidai. Gražiausi.“
Signatarei Nijolei Oželytei „Vanago portretas“ nuskambėjo švelniai ir intymiai, iki ašarų jaudinančiai. „Nes tai – apie mane, apie mano tėvus, apie mano vaikus, apie mano kaimynus, apie visus lietuvius, tai apie tikrąjį mūsų tautos veidą“, – teigia Nijolė Oželytė ir sako, kad per filmą jos nepaliko vienas klausimas – o kaip tuo metu būtų pasielgusi ji pati? „Ko gero, nebūčiau ištvėrusi nei kankinimų, nei kankinančios nežinios dėl artimųjų, bet jei Viešpats paklaustų manęs prieš gimstant, kieno likimą renkuosi – sopulingojo kankinio Vanago, ar skalsiai savo tėvynainių žemėje nukaršinto nkvdisto Dušanskio, iš baimės ir siaubo drebėdama, pasirinkčiau būti Vanagu. Mes – Vanagas.“
Filmas „Vanago portretas“ režisierius grįžta prie paprasčiausių, bet esminių klausimų: kas buvo partizanas, kodėl jis vienaip ar kitaip elgėsi, kas lėmė jo nelengvus pasirinkimus, pagaliau, o ką jis pats mums nori pasakyti apie save?“
Filosofui ir politikui Andriui Navickui, filmas „Vanago portretas“ pasirodė naujas ir svarbus tuo, kad nuo pirmųjų kadrų jis siekia statyti tiltą tarp dabarties ir partizanų kovos laikų. „Impulsą tam suteikia paties Adolfo Ramanausko dienoraščiai, kuriuose nevengiama filosofinės refleksijos, klausimo – kaip partizaninė kova atrodys vaikams, vaikaičiams, ar jie supras, kodėl jauni žmonės, palikę šeimas, darbo vietas, paėmė į rankas ginklą ir ėjo kovoti už laisvę?“ – svarsto jis.
Tauragėje V. V. Landsbergis apsilanko kasmet, tai jau tapo tradicija ir tauragiškiai ją pamėgo – kartu su režisiere Genovaite Urmonaite jie yra rengę knygų pristatymus, poezijos vakarus. Tradicija tęsiama, tik šiemet režisierius atveš savo naują filmą.
Šiemet, pasak G. Urmonaitės, nuspręsta su žiūrovais susitikti Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios parapijos namuose.
– Klebonas Marius Venskus ne tik maloniai priėmė, bet dar ir pažadėjo po filmo, kai kalbėsimės ir klausysimės Vytauto dainų, visus pavaišinti arbata ir sausainiais.
Pasak jos, įėjimas laisvas, bet šiokia tokia auka autoriui būtų labai laukiama.
