Ligitai Juščienei, prieš metus įkūrusiai VšĮ „Gyvūnų globa Tauragėje“, rūpi beglobių gyvūnų gerovė Tauragės mieste ir rajone. Vien priglausti benamį gyvūną nepakanka – jų skaičių būtina reguliuoti vykdant sterilizacijos ir kastracijos programas. Ne ką mažiau svarbu šviesti visuomenę ir skatinti atsakingai žiūrėti į tuos, kuriuos prisijaukiname. Ligita sako tikinti, kad vieną dieną Tauragė bus pavyzdys kitiems miestams, kaip reikia saugoti gyvūną nuo galimų pavojų ir tikrai atsakingai jį mylėti.
– Kiek laiko gyvuoja jūsų prieglauda?
– Pirmiausia ir svarbiausia: mūsų organizacija – ne prieglauda, o globa. Jei norime būti priegauda, reikia turėti specialias patalpas, o jų mes neturime. Šiuo metu katės globojamos kelių savanorių namuose, šunų priglausti negalime, tik padedame ieškoti jiems namų. „Gyvūnų globa Tauragėje“ skaičiuoja antrus gyvavimo metus – mes įsikūrėme 2017 m. lapkričio 22-ąją. Prieš tai buvome gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Tauragės skyriaus filialas.
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kas paskatino imtis šios kilnios misijos?
– Pati pradžia buvo Viktorijos Naujokaitės įkurta prieglauda Tauragėje – tuo metu buvo tam tikros patalpos, skirtos laikyti, perlaikyti gyvūnus. Aš pradėjau savanoriauti. Ir nuo to prasidėjo mano kelionė į dabartinę globą. Vedė ir veda noras padėti beglobiui, skriaudžiamam gyvūnui, nes Tauragėje tos pagalbos tuo metu labai trūko.
– Kokiais būdais katinėliai atkeliauja pas jus?
– Sulaukiame skambučių ar elektroninių laiškų, ar žinučių feisbuke iš žmonių, kurie ir informuoja, kad gyvūnui reikalinga pagalba. Tai – sąmoningas ir tikslingas bendradarbiavimas su Tauragės ir Tauragės rajonų gyventojais.
– Kiek paprastai gyvūnų vienu metu būna jūsų namuose? Kodėl būtent katės?
– Šiuo metu vien mano namuose – 14 gyvūnų. Būna, kad skaičius siekia ir 20. O katės todėl, kad laikyti jas asmeniniuose namuose paprasčiau nei šunis.
– Ar prisimenate savo pirmąjį priglaustą gyvūną? Galbūt pasidalintumėte atmintyje ypač įstrigusia istorija?
– Labiausiai įsimintinos skaudžios istorijos – pavyzdžiui, šiemet mirusi katytė Margo, katinėliai Griaučiukas ir Lancelotas. Skaudu buvo stebėti gyvūnų kančias ir negalėti jiems padėti… Labai įsimintina Ikio – katinėlio, rasto stipriai sužaloto prie „Iki“ parduotuvės, istorija. Jis dabar laimingas radęs savus žmones ir draugą šuniuką. Taip pat katytės Koros, aptiktos įmonės „Ansell“ teritorijoje, gyvenimo pradžia – pirmas tris paras vyko intensyvi kova už jos gyvybę, o po to sekė ilgas gydymas. Būtent tokiais momentais atsiranda ypatingas ryšys su gyvūnu. Dabar katytė gyvena labai ją mylinčiuose namuose ir, tikimės, net neprisimena praeityje patirtų sunkumų.
– Galėtumėte suskaičiuoti, kiek gyvūnų per tą laiką rado namus?
– Per mūsų organizacijos gyvavimo laiką namus radome maždaug 200 gyvūnų – tiek šunims, tiek katėms. Šiais metais iki dabar namus rado apie 90 gyvūnų.
– Kokią pagalbą suteikiate gyvūnams be to, kad ieškote jiems naujų namų? Ar jums kas nors padeda?
– Jei kas prašo, patalpiname skelbimą į mūsų feisbuko puslapį, o vėliau ir padaliname jį kur tik galime – įvairiuose feisbuko turgeliuose ar su gyvūnais susijusiose grupėse – apie naujų namų ieškančius gyvūnus arba gyvūnus, kurie buvo pavogti ar pasiklydę, ar yra kieno nors rasti, pastebėti klaidžiojantys ar esantys be priežiūros. Miesto teritorijoje rūpinamės benamių kačių sterilizacija bei katinų kastracija – už šią galimybę dėkojame savivaldybei, skyrusiai tam lėšų. Katės būna sugaudomos į specialius narvus ir nuvežamos veterinarei arba veterinarui. Žiūrime pagal situaciją, ar katė (katinas) sveiki, nes gali tekti ir gydyti – nepaleidžiame ligoto atgal. Kartais pamatai, jog gyvūnėlis yra kažkada buvęs naminis. Jis ar ji nebijo žmogaus, dažnai džiugiai reaguoja į paglostymus. Tokiems murkliams ieškome naujų namų. O sulaukėjusias, jau sterilizuotas ir po operacijos palaikytas kates paleidžiame atgal į sugavimo vietą. Sterilizuotą laukinę katę pagal gyvūnų gerovės įstatymus Lietuvoje galima legaliai šerti, nes ji neatsives palikuonių. Tenka mums ir gaisrininkus kviesti, kad iškeltų kokį nors išsigandusį katinėlį iš medžio. Deja, yra tekę rašyti pareiškimų ir policijai bei Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybai dėl skriaudžiamų, neprižiūrimų gyvūnų. Jei reikia, bendradarbiaujame su seniūnijomis, bendruomenėmis – negalime numoti ranka į kenčiantį gyvūną ar negalintį pasirūpinti augintiniu žmogų.
Bendradarbiaujame su organizacija „Lietuva už cirką be gyvūnų“. Mūsų visų tikslas – edukuoti, kas vyksta už spalvingos cirko fasado uždangos. Mitas, kad laukinis gyvūnas gali humaniškai išdresuotas važiuoti dviračiu, čiuožti ant ledo, vaikščioti tik ant dviejų kojų, šokti ar išdarinėti kitus cirko numerius. Jei norima, daugybę informacijos galima rasti internete. Tikimės, kad ir Tauragės, ir jos apskrities gyventojai cirko su gyvūnais nepalaikys ir jame nesilankys bei savo vaikų neves, o Tauragės savivaldybė prisijungs prie Rokiškio ir Kėdainių savivaldybių, jau uždraudusių tokio pobūdžio cirką jų teritorijose.
Tačiau ne visada pavyksta padėti. Dažniausiai tik dėl to, kad su mūsų organizacija nustojama bendradarbiauti. Daugelis išsigąsta, kad, pvz., gaudant sulaukėjusias kates, reikės įdėti ir patiems į mus besikreipusiems asmenims kažkiek pastangų jas sugauti, o tikėtasi, kad kažkas atvažiuos, sugaudys ir gal dar per petį paplekšnos, jog laiku nepasirūpino savo augintinių sterilizacija.
Už kiekvienos globos, kiekvienos prieglaudos yra lygiai tokie pat žmonės kaip ir visi – turintys šeimas, buitinius rūpesčius, darbus, kartais sveikatos negalavimų, problemų, lygiai taip pat nejaukiai besijaučiantys susidūrę su nedraugišku gyvūnu, išgyvenantys dėl nelaimių, mirčių, nesėkmių.
Iš esmės „Gyvūnų globai Tauragėje“ padeda savanoriai, besirūpinantys globotinukų kasdiene gerove ir sveikata. Na, o bendrai mums padeda visi, kurie neplaka piktais, nesuvokiančiais ir net nenorinčiais suvokti savanorystės sąvokos liežuviais ir tiesiog palaiko mūsų misiją. Kad ir nuoširdžiu, geru žodžiu.
– Iš kokių lėšų verčiatės?
– Mūsų globa gyvuoja ir vykdo savo veiklą iš gyventojų mums skirto kasmetinio 2% gyventojų pajamų mokesčio bei geravalių žmonių aukų. Tauragėje yra kelios vietos, o Jurbarke – viena, kur galima paaukoti norimą sumą, įmetant ją į aukų dėžutę. Esam ne pelno siekianti organizacija, o ne verslo įmonė.
– Ar gaunate kokios nors paramos iš savivaldybės ar privačių rėmėjų?
– Kaip jau minėjome, savivaldybė skyrė lėšų PSP (Pagauk-Sterilizuok-Paleisk) programai. Dėkojame savivaldybei už mūsų organizacijos, kuri reikalinga Tauragei, pripažinimą. Net ir mažais, lėtesniais žingsniais gali būti nueitas tolimas kelias. Tokio bendradarbiavimo su valdžios įstaigomis ir tikimės.
– Jau kuris laikas ieškojote prieglaudai patalpų. Kodėl to prireikė? Galbūt jau radote?
– Ne, patalpų dar neradome, vis dar ieškome. Esame atviri bet kokiems pasiūlymams. Radę jas globos taptume prieglauda. Tai būtų pirmosios „Gyvūnų globa Tauragėje“ prieglaudos patalpos, kurių iš tikrųjų Tauragei labai reikia. Nuoširdžiai tikimės savivaldybės pagalbos dėl šio opaus patalpų klausimo, nes juk Tauragės gyventojas – tai ne tik žmogus, bet ir gyvūnas.
– Ar esate susidūrę su melu? Pavyzdžiui, jei norima jums atiduoti savo augintinį kaip bešeimininkį gyvūną?
– O taip! Su tuo susiduriame nuolat. Kad ir dabartinė kačių sterilizacijos programa. Jau kalbama, jog galima iš mūsų organizacijos gauti „nemokamą sterilizaciją“, tereikia pasakyti „tai globai“, kad katė „priklydo“. Arba žmonės bando atsikratyti savos katės atvestais kačiukais. Tad dabar, beveik be išimčių, gauname pranešimus, prasidedančius žodžiais: „Pas mus priklydo katė ir atsivedė...“ Na, nesame tokie naivūs. Yra kelios priežastys, kodėl nepriimame visų miauklių, kuriuos nori mums atiduoti. Pirma ir pagrindinė priežastis – mes susikūrėme ne tam, kad pasirūpintume šeimininkus turinčių kačių prieaugiu. Mes esame tam, kad padėtume gyvūnams, apskritai neturintiems šeimininkų. Ir daryti mes neprivalome nieko, padedame gera valia. Tai mūsų benzinas, jei reikia kur važiuoti, mūsų subraižytos rankos, mūsų laikas. Kodėl kažkas, būdamas gyvūno šeimininkas, kratosi atsakomybės? Sterilizuokite savo kates ir kastruokite katinus, nes kačiukų paklausa yra mažesnė už jų pasiūlą. Realiai benamių kačių yra nedaug, deja, situacija dabar yra tokia, kad turim dirbti su neatsakingų šeimininkų neprižiūrėtų gyvūnų prieaugiu. Atimamas laikas ir lėšos iš tų, kam pagalba tikrai reikalinga. Be to, neturime prieglaudos patalpų. O nė vienas kačių narvas, nė viena patalpa nėra guminė. Fiziškai negalime sutalpinti visų, kuriuos norima mums atiduoti.
– Ar dažnai susiduriate su skeptikais, kritikuojančiais jūsų veiklą?
– Pasaulis plačiai veriasi, daug žmonių keliauja, šviečiasi, daug daugiau kuo domisi nei anksčiau – tam yra visos galimybės, tereikia noro, ir pati savanorystės idėja nebeatrodo tokia tolima, nesuprantama. Dažnai sulaukiame priekaištų, kad padedame gyvūnams, nes juk galime geriau padėti senjorams senelių namuose, vaikams vaikų namuose. Paprastai tokie priekaištautojai nepadeda niekam niekuo. Savanoriai dažniausiai yra savanoriai visose srityse. Padedama tam, kam reikia pagalbos, tam, kas silpnesnis – visame pasaulyje yra vienas ir tas pats elementarus savanorystės principas. Mums galbūt geriau sekasi rūpintis gyvūnais, o gerai besirūpindami jais, rūpinamės ir žmonėmis. Netgi tais pačiais mūsų organizacijos kritikais, kad ir netiesiogiai. Viskas šioje Žemėje itin glaudžiai susiję. Gyvybė yra gyvybė. Ir ją reikia vienodai gerbti.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Jų tikrai daug. Gyvūnų prieglauda – vienas pagrindinių ateities planų. Dar vienas lygiagrečiai einantis pagal svarbą šalia prieglaudos įkūrimo – žmonių edukacija gyvūnų teisių, gerovės klausimais. Švietimas – raktas į empatiškesnę, šviesesnę, geresnę Tauragę, bendrai – visuomenę. Sieksime, kad nameliai, skirti benamėms katėms bei oficialios šėrimo vietos Tauragės mieste atsirastų kuo greičiau. Gal vieną dieną Tauragė bus pavyzdys kitiems miestams, kaip reikia saugoti gyvūną nuo galimų pavojų ir tikrai atsakingai jį mylėti. Tai – nekintanti mūsų organizacijos siekiamybė.
