Tomas RAULINAVIČIUS
Senojoje Lietuvių mitologijoje tikėta, jog pelkėse renkasi laumės ir velniai. Šios paslaptingos neįžengiamos erdvės buvo laikomos piktųjų dvasių ir mitinių būtybių vieta. Įkelti koją ten ryžtasi tik drąsiausieji, net ir dabar, kai Lietuvoje masiškai plinta žygiai į šias Dievo užmirštas vietoves. Šalia Trakų esanti Semeliškių pelkė ekstremalius žygeivius kviečia keletai valandų susipažinti su vandens, purvo ir laukinės gamtos kliūtimis. Pasak žygio organizatorių, tai puiki proga su kolegomis ir draugais pajusti komandos dvasią. Juodas it velnias pelkėje įsmigęs bendražygis kelionėje tampa vieninteliu ranką tau ištiesusiu draugu.
Baimės pilnos kelnės
Saulės nušviestoje Semeliškių pelkės pašonėje kompanija renkasi nedrąsiai. Ekstremaliam bei vis labiau populiarėjančiam žygiui pelke savaitgalį čia susirenka 2-3 grupės per dieną. Kol pakrantėje sausa ir smagu, metas apsirengti drabužius, kurie vos už kelių minučių taps purvu persisunkusiais skudurais. Toje pačioje pakrantėje 14 žmonių būrelį pasitinka kateris ant oro pagalvės. Keli griežti instruktoriaus nurodymai ir plaustas braunasi pro nendres.
Pelkės viduryje kurkia varlės, zvimbia uodai, pasigirsta ir pirmieji merginų panikos šūkiai. Nors dumblo ir vandens dar tik iki kelių, atsiranda pirmosios mintys – „Ką mes čia darome?“.
Žygio vedlys taip pat nesnaudžia: pasakoja pelkyno istoriją, bet kartas nuo karto savo fotoaparatu bando pagauti rūškanesnį žygeivio veidą. Tiesa, fotografuoja ne už dyką, papildoma paslauga grupei kaštuos dar 50 litų.
Komandinis žygis
Nužygiavus pirmąjį kilometrą, pasitinka rimtesni išbandymai. Kūnas iki juosmens sminga į tirštą pelkės dumblą. Ne visiems ši atkarpa įveikiama, pagalbos prašantiesiems vis dažniau tenka ištiesti ranką.
Žygio organizatorių teigimu, ši pramoga itin populiari įmonių iškylų metu. Atvykus čia, dingsta korporatyvinis statusas – tiek įmonės generalinis direktorius, tiek eilinis vadybininkas tampa lygūs. Keliaudami vorele kolegos ne tik bendrauja, bet ir padeda vienas kitam spręsti problemas ir įveikti iškilusias kliūtis. Pasak pramogos organizatorių, ši patirtis bei užsimezgęs ryšys stiprina komandinį darbą, vienija kolektyvą.
Toks žygis vis dažniau mėgstamas mergvakarių bei bernvakarių dalyvių. Net ir iš fiziškai tvirto vyro trasa pareikalaus jėgos, koordinacijos ir ištvermės.
Purvo iki kaklo
Po dar vieno varginančio kilometro visi žygeiviai pajunta, ką reiškia niurksoti iki kaklo purve. Verta žinoti, jog pelkėje sklinda nemalonus kvapas, yra šiek tiek vėsu, o veidą nuolat atakuoja skraidantys kraujasiurbiai. Tačiau žygio vadovas tikina, jog čia visiškai saugu. Taip pat pajuokauja, kad negrįžusiems namo, už pramogą, kuri skirtingai nuo grupės dydžio svyruoja nuo 35 – 70 litų, mokėti nereikės.
Trasa ilga, o finišas sunkus kaip reta. Kelis šimtus metrų tenka sliūkinti purvo koridoriumi, kuriame iš ties gilu. Žemesnio ūgio keliautojai tikina, jog vietomis kojomis nesiekia dugno.
Per tirštą košę vorelė keliauja vėžlio žingsniu, atsitraukti nėra kur.
Sunkiausią atkarpą be vyriškos pagalbos įveikė vos kelios merginos. Kai jėgos visiškai išeikvotos, žygio gidas atskleidė paslaptį, kaip pelkę galima įveikti labai lengvai. Aukštas vyras pademonstravo, kaip tešlos paviršiumi ridenantis šonu pavyksta neįklimpti ir įveikti sudėtingiausius ruožus.
Kelionės pabaigoje žygeivius pasitiko upelis. Šaltame vandenyje rūbai vėl atgavo savo spalvą. Gido teigimu, pagal poreikį galima sukomplektuoti ir ilgesnį, sudėtingesnį arba lengvesnį maršrutą. Beje, atsiranda narsuolių, kurie į pelkę žengia ir naktį.
Paskutinį kartą nufotografuotų žygeivių veiduose – šypsenos. Pelkė įveikta, pagaliau galima nusimesti rūbus, šokti į ežerą ir mėgautis komfortu. Kol rengiamės sausus drabužius, pakrantėje vadovas duoda nurodymus naujiems žygio dalyviams, pasiruošusiems patirti velnišką pelkės dvasią.