Prabėgo 25 metai nuo Sausio 13-osios. Yra ką švęsti.
Tai Laisvės diena. Tada apgynėme laisvę kurti geresnę Lietuvą – turtingesnę, teisingesnę, saugesnę, modernesnę Lietuvą. Džiaugiamės tuo, ką kurdami tokią, geresnę Lietuvą, pasiekėme per prabėgusius metus.
Ne visi tada gynė Lietuvą, nes ne vienas žiūrėjo atsargiai – į kur visas reikalas pasisuks. Jie ir dabar labiausiai nenori pagerbti tų, kurie tada vadovavo visai kovai už Laisvę. Tiems, kurie tada negynė laisvės, ir dabar ši diena nėra svarbi. Prie šiandieninės valdžios Sausio 13-oji tapo ir Valdžios Veidmainystės diena – visiems, kurie tada iš tiesų gynė Laisvę, yra nepriimtinas šiandieninės valdžios sprendimas neleisti suteikti Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. Bet tokia valdžia lyg niekur nieko pati rinksis į minėjimus ir kalbės apie apgintą Laisvę.
Mūsų Laisvė iškęs ir tokią veidmainystę. Ir mes iškęsime. Nes svarbiau nei dabartinės valdžios apgailėtina veidmainystė yra mūsų apginta teisė, pareiga ir atsakomybė kurti geresnę Lietuvą – saugesnę, teisingesnę, modernesnę, patrauklesnę. Apginta Tėvynės Laisvė yra didelis įpareigojimas. Iki šiol jį nešėme, nors ir klupinėdami, darydami klaidas, nusukdami į šonus, bet garbingai – su tuo pačiu Sąjūdžio tikėjimu, kad galime ne tik apsiginti, bet galime ir veržtis į priekį, į kitokią, į geresnę ateitį.
Nuo 1991 m. sausio 13-osios prabėgo dvidešimt penkeri. Prabėgo labai greitai, kaip viena akimirka. Per šiuos metus daug kas įvyko, daug kas pasikeitė neatpažįstamai. Yra dar daug negerų dalykų, kuriuos reikia taisyti, bet daug kas sparčiai keitėsi į gerąją pusę, nes per visą šį laikotarpį stengėmės kurti geresnę Lietuvą, tai, ką mums leido ir įpareigojo daryti apginta Laisvė.
Lygiai taip pat labai greitai prabėgs ir ateinantys dvidešimt penkeri metai. Prabėgs kaip dar viena akimirka. Sausio 13-osios penkiasdešimtmetį švęsime jau 2041 metais, beveik viduryje XXI amžiaus. Gal ne visi sulauksime, gal kitaip švęsime – bet švęsime.
Iki to laiko ir pasaulis, ir Lietuva bus labai stipriai pasikeitę. Keisis kartos ir generacijos, keisis technologijos ir mados, bet nesikeis mūsų apginta Laisvė ir jos amžinas įpareigojimas – kurti geresnę Lietuvą. XXI amžiaus vidurys yra visai netolima ateitis, taip, kaip netoli nuo mūsų šiandienos yra ir 91-ųjų Sausio 13-oji.
Šiandien, švęsdami apgintos Laisvės dieną, turime savęs klausti – ar mes esame pasiruošę kurti geresnę Lietuvą, žvelgdami į XXI amžiaus vidurio perspektyvą, ar ne per daug trypčiojame vietoje, paskendę smulkmenose, egoistiniuose noruose perrašyti istoriją, politinėje ir intelektualinėje tinginystėje, kai nieko nedarymas tampa populiarumo garantu. Sausio 13-ąją apginta Laisvė reikalauja žymiai didesnio susitelkimo, didesnių žygių ir didesnių pastangų, kuriant geresnę Lietuvą, nei šiandien jų yra dedama. Ir kurdami geresnę Lietuvą turime nuolat sugrįžti prie Sausio 13-osios ryžto, paprastų ir aiškių tiesų, akyse žibančio tikėjimo ir energijos, nes šiuolaikiniame pasaulyje tik taip galime ir toliau kurti geresnę Lietuvą.
O tam mažiausiai reikia valdžios šiandieninės veidmainystės. Tegul Laisvės diena būna ir Laisvės nuo valdžios veidmainystės diena. Švęskime tikros Lietuvos, ne veidmainiškos Lietuvos Laisvės dieną. Dieną, kai mes prisimename ne tik tai, kodėl esame laisvi, bet ir savo įsipareigojimą kurti geresnę Lietuvą. Kad ir 2041 metais galėtume drąsiai pažiūrėti į savo sąžinę ir didžiuodamiesi pasakyti: mes tai padarėme!
Tikiuosi, kad 2041 metais švęsime Sausio 13-osios penkiasdešimtmetį be šiandieninio veidmainystės purvo. Toks purvas Laisvės neišpurvina, tik parodo, kas yra kas šiandien, ir kas buvo kas tada.
