Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Žinia, kad nuo lapkričio Tauragėje nebeliks per dvidešimtį metų veikusio Neįgaliųjų reabilitacijos centro, kur skaudaus likimo ištikti žmonės ne tik surado vieni kitus, bet ir dalyvavo daugybėje užsiėmimų, ant kojų sukėlė ne tik tuos, kurie dar paeina, bet ir tuos, kurie seniai vaikščioti nebegali ar niekada negalėjo. Neįgalieji su ašaromis akyse laidoja savo susibūrimo vietą ir meta priekaištus vietos valdžiai – kodėl tokią svarbią naujieną jie sužinojo ne iš tų, kurie privalo jiems tarnauti, o iš žiniasklaidos. Praėjusios savaitės antradienio rytą kas savo kojomis, kas pasiramsčiuodami lazda, kas rateliuose visas būrys pasibeldė į kostiumuotų valdininkų kabinetų duris. Tačiau atsakymas iš jų nieko gero nežadantis.
Dėl reabilitacijos centro atsikėlė į Tauragę
„Tauragės žinioms“ paskelbus naujieną apie Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro pertvarką – sujungimą su Adakavo socialinės globos namais, redakciją tiesiog užplūdo neįgalių žmonių pasipiktinimo skambučiai.
Jie tikino, kad jų bėdos ir likimas niekam daugiau nerūpi ir jei ne žiniasklaida, viskas taip ir būtų daroma tyliai. Esą negana to, kad milijonus kainavusį pėsčiųjų tiltą per Jūros upę valdžia pastatė neatsižvelgusi į neįgaliųjų poreikius, dar ir vienintelę jų susibūrimo vietą naikinti pasišovė.
Antradienį redakciją pasiekė ir neraminantis neįgalios merginos mamos Veronikos Ambrazaitienės laiškas. Į jame išsakytas mintis turėtų atkreipti dėmesį atsakingi asmenys. V. Ambrazaitienė rašo:
„Štai ir išlindo yla iš maišo. Pašnibždomis sklandančios mintys apie Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centro naikinimą vis dėlto tampa bjauria tikrove. Keista ir pikta, kad šiais laikais, kai visi tik ir kalba apie neįgaliųjų socialinę integraciją, apie jų teises, apie mūsų pareigą jiems padėti arba apie paprasčiausią humanizmą, Tauragėje viskas verčiasi aukštyn kojom. Pasirodo, vienais neįgaliaisiais besirūpindami, būtinai turime kitus nuskriausti. O kaip kitaip vertinti Neįgaliųjų reabilitacijos centro naikinimą? Ar kas paaiškino neįgaliesiems, kurie dabar lanko šį centrą, kokią alternatyvą jiems pasiūlys? Kol kas tylu. Ar pirmiausiai sugriausim, o paskui pagalvosim?
Aš – mama neįgalios dukros, raminau ją, kai ji senokai nerimavo, kas bus su centru, kai jame apgyvendins iš Adakavo atkeltus psichinę negalią turinčius žmones. Mąsčiau, kad gal savarankiško gyvenimo įgūdžių mokymo imsis, kaip daug kur pasaulyje daroma. Nenorėjau tikėti, kad centrą, renovuotą prieš keletą metų, teikiantį įvairiapusę pagalbą, ketinama panaikinti.
O aš taip didžiavausi ir džiaugiausi Taurage, kuri tiek dėmesio skiria neįgaliesiems... Mes, gyvenusios už 85 kilometrų, jau prieš 16 metų atradom Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centrą. Tai buvo ir kol kas yra vieta, kuri mano dukrai padėjo ir fiziškai, ir psichologiškai stiprėti, jaustis sava. Kiekvienas darbuotojas rodė dėmesį, susirūpinimą ir pagalbą. Neįgalusis pirmiausiai turi mokėti įveikti savo emocinę būklę, po to – fizinę ir įvairius kompleksus. Todėl nuolatinis bendravimas su psichologe, pokalbiai bendraminčių rate ar darbinio užimtumo veikloje su mokytojomis, soc. specialistėmis – tai žingsniai stiprėjimo link. Ar jūs kada matėte, kaip džiaugiasi žmogus, silpnomis savo rankomis suvėręs iš karoliukų servetėlę ar sukūręs medelį iš gintariukų? Matydama, kad čia, centre, dukra pritapo ir gerai jaučiasi, ryžausi nupirkti jai butą – ir ji dabar tauragiškė. Treti metai, kai ji čia gyvena ir toliau lanko centrą. Esame dėkingos, kad kasryt specialus reabilitacijos centro autobusiukas paima iš namų ir parveža atgal. Džiaugėmės, kai savivaldybė kartu su reabilitacijos centru pradėjo vykdyti 2013–2015 metų projektą, suteikusį galimybę neįgaliesiems gauti įvairias paslaugas į namus. Džiaugėmės iki šiol... Visiems gyriau ir pasakojau, koks šaunus neįgaliųjų reabilitacijos centras Tauragėje. Aš pati galėjau dirbti, žinodama, kad mano dukra apsupta rūpestingų, draugiškų žmonių, kad čia jos draugai.
Esame sunerimę ne tik mes, susiję su šiuo centru. Dukros kaimynė, dirbanti netoli reabilitacijos centro, sako matanti, kaip neįgalieji rytais skuba į centrą kaip į darbą. Net mano draugė, gyvenanti Vilkijoje, už 100 kilometrų, su nerimu klausė, kas gi bus?
O kas toliau? Kaip nesunku sužeisti žmogaus sielą ir jausmus. O tereikėjo labai nedaug – prieš griaunant susikviesti neįgaliuosius ir jų šeimų narius, nuraminti ir paaiškinti, kad jie nenurašomi, neišmetami kaip nereikalingas balastas, o kad juos mato ir rūpinasi. Ar nors vienas, atsakingas už šią pertvarką, supranta, kaip jaučiasi neįgalieji ir jų šeimos? Linkiu ateityje tai pajausti...“
Meras nieko nežinojo?
Nors Tauragės apskrities neįgaliųjų reabilitacijos centro direktorė Jolanta Surkevičienė apie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos planus sujungti dvi įstaigas – neįgaliųjų reabilitacijos centrą ir Adakavo socialinės globos namus – rajono tarybą ir merą informavo dar pernai, Tauragės meras Pranas Petrošius dievagojasi naujieną, kad centro Tauragėje nebeliks, sužinojęs vos pieš kelias dienas. Esą jam ši žinia sukėlė šoką.
Į savivaldybės administracijos pastatą antradienio rytą sugužėję neįgalieji negailėjo rajono vadovui piktų žodžių, išsakė daugybę priekaištų, tikino netikį jo žodžiais. Kalbėdami neįgalieji jaudinosi, braukė prakaitą, o kai kas net graudinosi.
– Nesuprantu, kaip apie tokį svarbų sprendimą rajono vadovas nieko nežino. Netikime, – „Tauragės žinioms“ sakė neįgaliųjų atstovė Irena Bagdonaitė.
Merui, savivaldybės administracijos direktoriui Algirdui Mosėjui, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjai Ligitai Rimkuvienei neįgalieji įteikė raštą su daugybe parašų prašydami padėti išlikti neįgaliųjų reabilitacijos centrui ir toliau teikti paslaugas, kurių labai reikia neįgaliesiems: iki šiol centre veikė kompiuterių, dailės ir molio, rankdarbių, pynimo užsiėmimai, neįgalieji buvo mokomi įvairių profesijų. Su jais dirbo keturi mokytojai.
– Tai buvo staigmena. Kodėl niekas su mumis nediskutavo, kodėl niekas neinformavo, kad vietoj centro bus įkurti Adakavo globos namai? Viską sužinojome vien tik iš gandų. Jie sklandė jau seniai, tik niekas nieko mums nepaaiškino. Tai mums didelis įžeidimas, – vieni per kitus valdžios atstovams kalbėjo neįgalieji.
Reabilitacijos centras, pasak neįgaliųjų, jiems reikalingas kaip oras, jie kasdien čia ateidavo kaip į darbą, susirado draugų, o kai kas net gyvenimo palydovą.
Pagrasino piketuosią
Rajono meras Pranas Petrošius bandė raminti jam priekaištaujančius žmones. Esą jie vadovaujasi jausmais.
– Jeigu jūs geriau išmanote, jūs ir kalbėkite. Aš sakau, kad rytoj važiuosiu į Vilnių ir bandysiu susitikti su ministerijos atstovais. Vakar mes jau tai aptarėme savivaldybės mastu, – kalbėjo meras.
Rajono vadovas kartu su Socialinės paramos skyriaus vedėja neįgaliesiems žadėjo, jog bus bandoma ieškoti lėšų, kad neįgaliesiems iki šiol teiktos paslaugos kitąmet būtų teikiamos savivaldybės mastu. Tam esą reikės ieškoti lėšų, galbūt kitų patalpų, tačiau greitai tokios problemos išspręsti esą neįmanoma.
Neįgalieji patikino, kad pakontroliuos mero pažadą, o jei jis nebus ištesėtas, piketuos.
– Nieko gero iš jūsų neišgirdome, tik žodį jeigu. Jūs mums tarnaujate. Mes pasidomėsime ir dar ateisim ir ateisim pas jus, – patikino rajono valdžios atstovus neįgalieji.
Rajone gyvena 6000 neįgalių žmonių
Tauragės neįgaliųjų draugijos pirmininkas Kęstutis Petkus „Tauragės žinias“ informavo, kad Tauragės rajone gyvena arti 6000 neįgalių žmonių. Apie 2000 jų reikalinga speciali priežiūra, 244 – vaikai.
– Žinau apie liūdną neįgaliųjų reabilitacijos centro likimą. Girdėjau, kad pernai buvo lyg rinkti parašai, siųsti į Vilnių, bet koks jų likimas, nežinau. Centras labai neįgaliesiems reikalingas. Mūsų draugija taip pat veda darbo terapijos užsiėmimus, tačiau mūsų patalpos mažos – 70 kvadratinių metrų, kur dar įsikūrusi administracija, visi tikrai netelpa, – sakė K. Petkus.
Pasak K. Petkaus, meras pažadėjo šią savaitę viešėdamas Vilniuje užsukti į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, tačiau vargu ar šiandien tai bepadės – problemą reikėję spręsti pavasarį, kai ministerija apsisprendė sujungti įstaigas.
