Pirmiausia paklausiu Marijono Mikutavičiaus žodžiais – ar mylit Lietuvą? Dažniausiai mes ją tik keikti mokam. Pripažinsiu, kartais apima neviltis dėl vaikų neužtikrinto rytojaus, bet vis tiek aš ją, vargšelę, velniškai myliu. Ir savo mažytį miestelį su jo pletkais, bobučių teismais ir permatomais gyvenimais myliu...
Tik vis skaudžiau matyti, kad politika, pelnas, ambicijos apsuka valdžiažmogiukams galvas, o ta mūsų tarybinė karta niekaip negali atsikratyti baimės. Susisuka lyg sraigė kiaute ir dreba dėl darbo vietos, lankstosi, kad net sulopytos kelnės plyšta per užpakaliukų siūles...
Ar žinot, kad vienas miestelis turi dvi bendruomenes? Būtų valio, jei jos nekonkuruotų viena su kita ir nežaistų politinių žaidimų savo smėlio dėžėse. Daug feljetonų buvo galima per tuos kelerius metus surašyti, bet paskutinis lašas buvo kasmetinė šauni miestelio dviejų dienų šventė.
Juokinga ir graudu, kad vienos partijos nariams buvo uždrausta toje šventėje dalyvauti, nes ją organizavo priešingos smėlio dėžės bendruomenė. Viskas būtų dzin, bet perskaičius komentarą (cituoju: „Skaudviliškis rašė: labai graži šventė, labai norėjau nueiti, bet pabijojau, nes buvo įsakyta šventėje nedalyvauti. Darbai Skaudvilėje nesimėto, tad su skaudančia širdimi teko likti namuose“) kilo klausimas: kur mes einam ir ar to linkim savo vaikams?
Neduok dieve. Kur nuves mūsų bailumas ir nejaugi nebėra kam pasakyti, kad karalius nuogas? Ko gero, po šito straipsniuko ir aš pakliūsiu į juodąjį sąrašą, bet manau, kad jame jau esu. Ką gi, Sibiras platus, o rusai draugiški...
Skaitytoja V. D.