Edvardas KOCHAS,
pedagogas, pensininkas
Praėjusių metų pabaigoje rajono Taryba galop apsisprendė, įvesdama visuotinę rinkliavą už atliekų surinkimą bei jų tvarkymą. Tą faktą reikia vertinti teigiamai. Teigiamai vertėtų vertinti ir tai, kad individualių namų savininkai apmokestinami bendra tvarka, bet ne už faktinį kiekį. Manyčiau, kad mūsų miškai ir pakelės taps bent kiek švaresni. Tegu neįsižeidžia tie namų savininkai, kurie gražiai tvarkosi ir visas atliekas sudeda į savo konteinerį. Sutikite, kad gyvenantiems daugiabutyje nėra jokios prasmės gabenti šiukšlių už kelių kilometrų, kai konteineris stovi čia pat, kieme. Beveik nebematyti ir iš lengvųjų automobilių iškraunamų maišų su atliekomis į konteinerius daugiabučių kvartaluose, o juk praėjusiais metais vos negavau į kailį, kai bandžiau sugėdinti vieną poną, iškart prikrovusį didesnę konteinerio pusę.
Kadangi jau kelinti metai esu senjoras (pensininkas) ir laiko turiu pakankamai, nusprendžiau detaliau susipažinti su rinkliavos tvarka, todėl susiradau šį dokumentą ir... nenusivyliau. Dokumentas atrodo solidžiai, skaičiai įspūdingi, lentelės moksliškos. Kai pradėjau gilintis atidžiau, vaizdas keitėsi: kai kurie momentai, pasirodo, verti daugiau negu Gineso rekordų knygos.
Jau pats rinkliavos skaičiavimas nuo gyvenamojo ploto (ir ne tik nuo gyvenamojo) yra nelogiškas, nes teršėjas yra žmogus, o rinkliava skaičiuojama ne nuo jo, net ne nuo gyvulio ar daikto, bet nuo fizikinio dydžio – ploto. Prisimenu batalijas dėl skaičiavimo principo: žmogus ar kvadratinis metras? Argumentas „negalima nustatyti kiekvienos šeimos narių skaičiaus“ nugalėjo sveiką protą. Tad pažvelkime, kas atsitinka, kai pritrūksta sveiko proto, o prie skaičiavimo galimybių grįšime šiek tiek vėliau.
Kadangi pensijos sulaukiau dirbdamas mokykloje, nuo jos ir pradėsiu. Buvusi tvarka labai paprasta: stovi konteineriai, kai jie būdavo pripildomi (kartais juos pripildyti padėdavo ir aplinkiniai gyventojai), paskambinama dėl išvežimo, o atsiskaitoma už išvežtus konteinerius. Dabar, kai šiukšlina ne mokiniai, o kvadratai, mokestis bus daugiau negu dvigubas, nes mokiniai per metus mokykloje būna daugiausiai 200 dienų, o kvadratai išlieka ištisus metus. Aišku, pinigus šiam tikslui skiria ta pati savivaldybė, kuri tokia „turtinga“, kad rajono mastu dešimtys tūkstančių litų, išpumpuotų į sąvartyną, jai nieko nereiškia.
Rinkliavos tvarkos pirmame priedėlyje išvardytos visos apmokestinimo normos. Apmokestinama beveik viskas, kas tik matuojama kvadratiniais metrais. Kai numatyta rinkliava fermai ar paukštynui, tai suprantama, nes ten dirbantieji tikrai prišiukšlina, bet apmokestinti paprasto ūkininko daržinę, kur žmogus laiko šieną kelioms karvėms, ar svirną, manyčiau, yra net juokinga.
Matyt, tas smulkmeniškumas ar noras surinkti kiek galima daugiau pinigų ir nulėmė iškreiptą žmonių apmokestinimą. Štai Tauragėje, 2 kambarių bute, kurio plotas maždaug 52 kvadratiniai metrai, gyvena našlė pensininkė. Rinkliava už atliekas pagal plotą – 151,84 lito. Jei ji pasirinks vienam gyventojui nustatytą mokestį, mokės 150 litų. Tame pačiame name, toje pat laiptinėje ir tokiame pat bute gyvena trijų asmenų šeima. Jai rinkliava už atliekas sudaro irgi 151,84 lito. Negana to, tokiame pat bute, tiktai kitoje laiptinėje, gyvena penkių asmenų šeima, kuri už šiukšles mokės taip pat 151,84 lito. Ar gali realiai viena moteris prišiukšlinti tiek, kiek penkių asmenų šeima? Girtuoklis ir tas nesugebės tiek taros sukaupti, todėl paskaičiuokime tą patį faktą kiek kitaip. Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras teikia piliečiams paslaugas: surenka ir sutvarko atliekas. Už savo sukauptas atliekas našlė moka 150 litų, žmogus iš trijų asmenų šeimos – 50,61 lito, o pilietis, gyvenantis penkių asmenų šeimoje, už savo šiukšlių išvežimą ir sutvarkymą – tik 30,37 lito. Akivaizdu, kad atsiskaitymas už tas pačias paslaugas skirtingiems asmenims nevienodas. Negi mūsų valstybė skatina diskriminaciją? Pasitikrinkime ir pavartykime šalies Konstituciją. Joje randame:
29 straipsnis. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.
Jeigu pagrindinis šalies įstatymas netoleruoja šiuo atveju diskriminuojamų vienišų moterų, viengungių vyrų ir mažų šeimų (dėl socialinės padėties), pavartykime ir Baudžiamąjį kodeksą. Jei turėsime truputį kantrybės, rasime:
XXV skyrius. Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. 169 straipsnis. Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės. Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
OHO! Kadangi sprendimas, nustatęs rinkliavos tvarką, aiškiai trukdo dėl socialinės padėties lygiomis teisėmis dalyvauti ekonominėje veikloje ir įstatymo traktuojamas kaip nusikaltimas, tai ta problema turėtų tapti mūsų rajono vyriausiojo prokuroro Gražvydo Žebelio galvos skausmu, nes jo pareiga – ginti viešąjį interesą ir stovėti įstatymo sargyboje, o mes galime tik pamodeliuoti galimas situacijas.
Kadangi diskriminuojamųjų bus, ko gero, tai sudarys trečdalį rajono gyventojų, bausmė turėtų būti maksimali. Tai kas turėtų pasėdėti trejus metelius? Rinkliavos normų rengėjų pasodinti nepavyks, nes kiekvienas pilietis turi teisę kurti pasakas ir teikti tarybai. Rajono Tarybos narius apkaltinti vargu ar įmanoma, nes kiekvienas jų turi savo darbą, Taryboje posėdžiauja visuomeniniais pagrindais ir tokių ilgų, sudėtingų sprendimų beveik neskaito. Vadinasi, kaip tėvai atsako už savo mažamečių vaikų veiksmus, taip už šį diskriminuojantį dokumentą turėtų atsakyti meras, bet pasiųsti jį kelių metų poilsio irgi nepavyks, nes jis savo parašu tik patvirtino daugumos valią. Tokia situacija, kai akivaizdžiai nepaisoma įstatymų, o kaltininkų nebūna, – mūsų laikmečio kasdienybė.
Jei akivaizdžiai nelogiškas pamatinis rinkliavos nustatymo principas, jei kyla abejonės dėl kai kurių apmokestinimo punktų objektyvumo, panagrinėkime vieną svarbiausių, lemiantį Tauragės rajono gyventojo apmokestinimą – V skyriaus 20 punktą:
Vietinės rinkliavos dydis yra 224 litai (vienos tonos komunalinių atliekų sutvarkymo kaina). Pasirinkus deklaravimą – rinkliavos dydis 1 gyventojui nustatomas toks: Tauragės mieste – 150 Lt per metus, likusioje Tauragės rajono teritorijoje – 105 Lt per metus.
Vadinasi, Tauragės miesto gyventojas turi apmokėti už 0,67 tonos buitinių atliekų. Jis tų atliekų nesveria, o renka, kaip taisyklė, 10 litrų talpos kibire. Kibirų skaičių apskaičiuoti nėra jokių problemų, nes buitinių atliekų laikymo tankis (prieš transportavimą, nes automobilyje jos suspaudžiamos) yra 200–300 kg/m3. Būsime objektyvūs, netaikysime paties mažiausio, o pasirinksime artimą maksimaliam – 280 kg/m3. Rezultatas: Tauragės miesto vienas gyventojas už atimtus 150 litų turi per metus sukaupti 2,39 kubinio metro atliekų! Tai yra, 4,6 kibiro per savaitę. Pratęsdami loginę grandinėlę, prieisime iki absurdo: daugiavaikė 11 asmenų šeima turėtų sukaupti per vieną dieną net 7 kibirus atliekų. Mudu su žmona nesame išskirtiniai tauragiškiai, išnešame per savaitę du kibirus atliekų; jei kurią savaitę pasitaiko šventė, prisideda ir trečias. Nešdamas po 9 kibirus atliekų per savaitę (rinkliavos norma 2 asmenų šeimai), išneščiau per metus ir visą savo turtą. O kaip jūs?
Taip jau man susiklostė, kad ir darbiniais reikalais, ir asmeniškai teko pažinoti visus rajono vadovus nuo 1977 metų. Dabartinį rajono merą Praną Petrošių pažįstu maždaug nuo 1980 metų ir jį laikau vienu geriausių rajono vadovu 1977–2012 metais (dalykiškumu, objektyvumu jį, mano nuomone, lenkia tik paskutinysis rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Ridulis), todėl nelabai suprantu, kodėl jis pasirašė tokį sprendimą. Galbūt teisūs kai kurie garbūs ir rimti Tauragės piliečiai, teigiantys, kad P. Petrošius verčia rajoną savo tėvonija ir eilinių tauragiškių problemos svarbios jam tik tiek, kiek liečia jį ir jo komandą, bet aš manyčiau, kad jis tiesiog nespėjo įsigilinti ir suvokti pačios esmės. Ką gi, netolima ateitis parodys, kas teisus, nes kiekvienas normalus meras susimąstys, kodėl apmokestinimo tarifai gretimų, bet to paties regiono rajonų taip skiriasi.
Kalbant apie Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrą (TRATC), įdomūs dar keli momentai. Ši įstaiga ne vienintelė, teikianti paslaugas. AB „LESTO“ (buvę Elektros tinklai) aprūpina elektra, „Tauragės šilumos tinklai“ tiekia šilumą ir šildo vandenį, UAB „Tauragės vandenys“ pagirdo ištroškusius, o Tauragės butų ūkis padeda tvarkytis ūkiniais reikalais. Visos tos įstaigos yra sudariusios sutartis su žmonėmis, o TRATC-as ir šioje plotmėje daromas išskirtinis (ir vėl nepaisoma anksčiau cituotų straipsnių), turintis teisę rinkti pinigus be sutarčių, tuo pačiu manipuliuoti bet kokiais pakeitimais. Esu įsitikinęs, kad būtent čia ir glūdi esmė, nustatant rinkliavos apskaičiavimo principą.
Tad ko gi reikia, kad galėtume mokestį už atliekas skaičiuoti žmogui, o ne kvadratiniam metrui? Labai nedaug:
1. Žinoti, kiek atliekų patenka į sąvartyną iš gyvenamųjų kvartalų ir kiek iš ūkinių-pramoninių (kadangi šiukšlės vežamos dešimtmečius, tai turėtų būti ne bėda).
2. Žinoti apytikslį rajono gyventojų skaičių (nesenai vyko visuotinis gyventojų surašymas).
3. Sudaryti sutartį. Juk sutartyje galima numatyti šeimos narių skaičiaus deklaravimą, informavimą apie šeimos sudėties pakitimus, sankcijas ir t.t. (pavartykime turimas sutartis su ką tik išvardytomis bendrovėmis), o vengiantiems sutarčių – skaičiuoti rinkliavą nuo ploto ir tokio dydžio, kad nebekiltų noras vengti sutarties pasirašymo. Beje, jeigu vis tiek norima skaičiuoti narius šeimoje, galima apsilankyti savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, kur skaičiuojamos pašalpos, kompensacijos ir kitokia parama, ir paklausti, kaip jos nustato šeimos narių skaičių, o juk socialine parama naudojasi labai daug šeimų, nors darbuotojos tik kelios.
Tiems, kurie įsitikinę, kad žmonės masiškai teiks melagingus duomenis, norėčiau priminti liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa.
Aišku, yra ir nesąžiningų žmonių, būtų ir nuostolių, bet paklauskite LESTO, šilumos tinklų, bet kokios kitos firmos – ar įmanoma veikla be nuostolių? Žinau, kad ir rinkliavos skaičiavimas pagal žmonių skaičių turi savus niuansus, bet jie grynai matematiniai, išsprendžiami, todėl nenoriu varginti skaitytojų skaičių ir taisyklių srautu. Pasakysiu tik, kad aš, ir neturėdamas visų duomenų, apytiksliu metodu pabandžiau apskaičiuoti rinkliavos normą už atliekas vienam žmogui. Skaičiavimai rodo, kad vienas miesto gyventojas turėtų mokėti apie 50 litų, o kaimo (sodybos) gyventojas – apie 40 Lt. Tai maždaug sutampa su Šilalės savivaldybės įteisintais mokesčiais (atitinkamai 60 ir 45 litai asmeniui). Manau, didžiausia problema yra ta, kad kai kurių pareigūnų sugebėjimai neatitinka užimamų pareigų, o sąžinė gerokai atsilieka nuo Šilalės valdininkų sąžinės.
Pereikime prie antrojo niuanso, pradėdami nuo sunkiai įsivaizduojamo dalyko: sakykim, „Gralio“ savininkas G. M. paskelbia rajono gyventojams apie privalomą rinkliavą, nes jis statysiąs akumuliatorių gamyklą. Po tokio pareiškimo šis verslininkas prievarta būtų nugabentas pas psichiatrą, nes priešingu atveju gamyklų atsirastų daugiau nei gyventojų rajone.
Analogišką faktą 2011 metų spalio mėnesį viešai spaudoje paskelbė TRATC direktorius Leonas Leikus, pareikšdamas, jog nuo 2013 metų atliekų surinkimo mokestis brangs kone dvigubai, nes bus statomas bioskaidžių atliekų fabrikas. Tai ir yra tas antrasis TRATC išskirtinumas iš kitų įmonių: nereikia turėti nei savų lėšų, nei išleisti akcijų, nei imti paskolos iš bankų – pakanka apmokestinti gyventojus, statant „fabriką“. Sutinku, kad ekologinės problemos labai svarbios, jei jų nespręsime šiandien, neinvestuosime lėšų dabar, mūsų vaikams ir anūkams tai kainuos šimteriopai daugiau, bet tiems, iš kurių bus atimami pinigai fabriko statybai, manau, labai svarbu žinoti apie tą fabriką ir jo produkciją: gamins jame kompostą ar biodujas, bus atskiriamos degiosios frakcijos ar ne; gal, pastačius tą fabriką ir supirkus įrenginius, atliekų mokestis bus sumažintas, o gal panaudotas fabriko administracijai išlaikyti, gal kiekvienas rajono gyventojas už savo indėlį į statybą gaus dividendus? Galbūt tas fabrikas bus primityviausia kompostavimo aikštelė, o TRATC-as taps tuo stebuklų lauku („ Buratino nuotykiai“), kur pinigėlius užkasa Buratinas (žmonės), o išsikasa katinas Bazilijus ir lapė Alisa.
Kaip bebūtų, kaip beskaičiuotum, viena aišku: kai šiukšlina ne žmonės, o „kvadratai“, gyvenimas tampa anekdotiškas, o tokios rinkliavos didinimas dar labiau didins vienišių diskriminaciją.
