Kadangi fejerverkai yra svarbi daugumos pagrindinių metų švenčių dalis, papasakosime jums viską, ką reikia žinoti apie fejerverkų istoriją - nuo jų kuklios pradžios, kai jie buvo visiški nelaimingi atsitiktinumai, iki įspūdingos jų dabarties.
Pradžioje - didysis sprogimas
Istorikai paprastai nurodo, kad fejerverkai pirmą kartą pasirodė II a. pr. m. e. senovės Liujango mieste Kinijoje. Tuomet senovės kinai rašydavo ant žalių bambuko stiebų ir kaitindavo juos virš anglių, kad išdžiūtų. Jei stiebai perkaisdavo, medienoje esančios oro kišenės išsiplėsdavo ir garsiai sprogdavo. Šias ankstyvąsias petardas kinai naudojo norėdami atbaidyti piktąsias dvasias ir fizinius įsibrovėlius, pavyzdžiui, laukinius gyvūnus ir kalnų vyrus.
Legenda byloja, kad daug vėliau kinų alchemikas sumaišė salietrą - kalio nitratą - su medžio anglimi ir siera, bandydamas sukurti amžinojo gyvenimo eliksyrą.
Vietoj to jis gavo juodus miltelius, kurie, susidūrę su ugnimi, sprogdavo.
Šie ankstyvieji šaunamieji milteliai, arba „ugnies narkotikai“ (huo yao), tapo svarbia kinų kultūrinių švenčių dalimi, kai žmonės kūrė tuometinius fejerverkus, pripildydami į tuščiavidurius bambuko stiebus ir juos uždegdami.
Kinija taip pat sukūrė naujovę fejerverkus naudoti kaip ginklus. Kinų lankininkai prie strėlių pritvirtindavo ankstyvuosius fejerverkus, kad priešus apšaudytų ugnimi. Istoriniuose šaltiniuose taip pat minima primityvi miltelių katapulta, kurią kinų kariai naudojo apie 1046 m.
Tačiau nesupraskite klaidingai - fejerverkai atsirado anksčiau nei ginklai su šaunamaisiais milteliais. Ne atvirkščiai.
Fejerverkai paplito Europoje
Marco Polo priskiriama garbė už fejerverkų atgabenimą į Europą iš Azijos, tačiau istorikai ginčijasi, ar iš tikrųjų jis pirmasis Europą supažindino su šia technologija. Per kryžiaus žygius arabų pajėgos prieš Europos priešus naudojo įvairius sprogstamuosius ginklus. Nors kinai dėjo visas pastangas, kad kontroliuotų šaunamųjų miltelių srautą iš šalies, gali būti, kad prekiautojams Šilko keliu pavyko jų gauti ir, nepaisant visų Kinijos pastangų, atgabenti į Artimuosius Rytus.
Pirmieji pirotechnikai, vadinami ugnies meistrais, dirbo su padėjėjų komanda, vadinamaisiais žaliaisiais žmogeliukais, kurie dėvėjo lapų kostiumus, kad apsisaugotų nuo krintančių kibirkščių. Prieš pasirodymą žalieji žmogeliukai linksmindavo minią, pasakodavo anekdotus ir pakeldavo nuotaiką. Geras ugnies meistras galėjo pelnyti rimtą pripažinimą - Anglijos karalius Jokūbas II buvo taip sužavėtas savo karūnavimo pasirodymu, kad už tai savo ugnies meistrą įšventino į riterius.
Renesanso laikotarpiu pirotechnikos mokyklos pradėjo kurtis visame žemyne. Šių prestižinių įstaigų studentai mokėsi kurti ir rengti akį traukiančius pasirodymus visuomenei, atsiduodami pirotechnikos gyvenimo būdui.
Smalsu, kokia galėjo būti fejerverkų akademija? Štai trumpas greitasis kursas apie tai, kaip sprogsta fejerverkai:
Fejerverkams reikia trijų pagrindinių sudedamųjų dalių - oksidatoriaus, kuro šaltinio ir cheminio mišinio spalvai gauti. Oksidatorius užsidegdamas suardo degalų jungtis ir išlaisvina visą cheminėse jungtyse sukauptą energiją, sukeldamas ryškų garso ir įniršio sprogimą.
Fejerverkai Italijoje
Italai ne tik pirmieji iš europiečių pradėjo gaminti fejerverkus, bet ir juos modernizavo. Per šimtmečius italų mokslininkai įdiegė daugybę naujovių ir patobulinimų, kurie leido pirotechnikams pakelti savo šou meistriškumą į aukštesnį lygį.
Nors anuomet kinai buvo atsakingi už fejerverkų kūrimą, tačiau italai juos patobulino išradę orinį apvalkalą - ledų kūgio formos kasetę, kurioje telpa fejerverko žvaigždės, sprogstamasis užtaisas ir vidinis sprogdiklis. Vidinis apvalkalo išdėstymas lemia fejerverko formą ore.
Italijos fejerverkų inžinieriai atrado, kad pridėjus tam tikrų metalų galima pakeisti sprogimo spalvas ir ryškumą. Ankstyvieji fejerverkai buvo beveik išimtinai oranžinės spalvos, bet kai italų pirotechnikai pradėjo žaisti su receptu, jie pakeitė spalvų paletę. Į fejerverkų receptus pridėję šių metalų, jie galėjo keisti žvaigždžių spalvas:
- Raudona spalva: Stroncis (Sr)
- Žalia: Baris (Ba)
- Mėlyna: Varis (Cu)
- Geltona: Natris (Na)
Iš šių spalvų sunkiausia buvo ir tebėra išgauti mėlyną spalvą. Taip yra todėl, kad vario junginys, naudojamas mėlynoms žvaigždėms sukurti, yra ypač jautrus karščiui. Didinant liepsnos temperatūrą, didėja žvaigždės spalvos ryškumas. Tačiau jei temperatūra pakils per daug, bus sunaikinta spalvą sukurianti metalo rūšis, todėl vietoj norimos ryškios mėlynos spalvos bus pašalinta balta.
Fejerverkai Amerikoje
Renesanso europiečiai taip mėgo fejerverkus, kad XVII a. pradžioje keliaudami į Naująjį pasaulį, būtinai jų pasiimdavo ir į savo laivus.
Apie fejerverkus ankstyvosiose kolonijose nėra daug dokumentų, tačiau, pasak kai kurių istorikų, kapitonas Džonas Smitas Džeimstauno gyvenvietėje surengė pirmąjį amerikietišką fejerverkų šou.
Vėliau ryškiais fejerverkais buvo paminėtos pirmosios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metinės 1777 m. liepos 4 d. - ši tradicija tęsiama iki šiol, kaip numatė tėvas įkūrėjas Džonas Adamsas.
Netrukus po to tapo plačiai paplitę fejerverkai, o visą likusį šimtmetį Amerikos politikai, norėdami pritraukti minias į savo kalbas, naudojo fejerverkus. Tačiau spalvoti fejerverkai amerikiečiams buvo neprieinami iki XIX a. pabaigos, kai italų imigrantai juos atvežė iš Senojo pasaulio. Nuo to laiko fejerverkai išliko pagrindiniu Amerikos švenčių elementu.
Fejerverkai ir teisė
Akivaizdu, kad pirmieji amerikiečiai mėgo pramogauti vieni kitiems rodydami fejerverkų šou. Po kelių sprogstamųjų „išdaigų“ buvo uždrausta naudoti fejerverkus „piktiems tikslams“.
Vėliau, XX a. pradžioje, aktyvistai, kovojantys su triukšmu, pavyzdžiui, Niujorke įsikūrusios Nereikalingo triukšmo slopinimo draugijos nariai (taip, jie tikrai egzistavo), vykdė kampaniją prieš fejerverkų ir kitų prie „miesto triukšmo“ prisidėjusių asmenų naudojimą. Jų pastangos iš tikrųjų padėjo priimti kelis JAV įstatymus dėl fejerverkų.
Šiandien kiekviena šalis taip pat turi savo įstatymus dėl fejerverkų licencijų ir naudojimo taisyklių - prieš uždegdami būtinai pasiskaitykite apie vietos įstatymus!
Užs. nr. 95
