Priskynęs vos penkis procentus įprasto obuolių derliaus, ūkininkas Remigijus Žukauskas sako – jei ne kiti pajamų šaltiniai, šiemet jis būtų priverstas bankrutuoti. Vietoj pernykščio 10–15 tonų šiemet ūkininkui parduoti teks galbūt apie toną obuolių. Tačiau ne dabar, o žiemą ar net ankstyvą pavasarį, kai pasibaigs lenkiškų obuolių vajus.
Obuolių rekordiškai mažai
Griežpelkių kaimo ūkininkas Remigijus Žukauskas savęs nelaiko patyrusiu obuolių augintoju. Tačiau vyras puikiai išmano augalininkytės subtilybes. Jo ūkyje auginamos braškės, kadaise klestėjo vyšnynas, šiemet puikų derlių atnešė kultūriniai lazdynai. Jau ne pirmus metus vyras skina obuolių derlių. Tiesa, šiemet jis skurdus kaip niekad.
– Užderėdavo apie 200 kilogramų obuolių ant medžio, šiemet priskyniau vos porą kibirų, – pasakojo ūkininkas.
Žydinčias obelis visoje Lietuvoje, o ypač Tauragės apylinkėse, šį pavasarį užklupo šalnos. Nuo jų apsisaugoti įmanoma. Savo sodą Remigijus jau apsodino eglėmis, tačiau kol kas jos dar neaukštos.
– Sodininkystė apskritai, mano manymu, nėra perspektyvi. Reikalauja daug priežiūros, darbo. Nacionalinė mokėjimo agentūra sodus prilygina kodui „kitos kultūros“, todėl išmokos mažos. Jei obuoliai būtų vienintelis mano pajamų šaltinis, šiemet tikrai bankrutuočiau, – įsitikinęs vyras, planuojantis vietoj įprasto 15 tonų obuolių derliaus šiemet parduoti apie toną.
Lenkiškų obuolių invazija
Kokios šiemet obuolių kainos, R. Žukauskas pasakyti negalėjo. Į supirkimo punktus, kur kilogramas pernai būdavo įvertintas 8 centais, jis savo vaisių neveža. Šiemet ši kaina šoktelėjo iki 15 centų, tačiau Griežpelkių gyventojo strategija kitokia.
– Auginu tiek obuolių, kiek galiu parduoti pats. Vežu į turgelį prie muzikos mokyklos, tačiau ne dabar, kai obuolių pilna ir kai netrūksta atvežtų iš Lenkijos. Galbūt parduosiu žiemą ar net ankstyvą pavasarį, kai kainos paaugs, – kalbėjo ūkininkas.
Lenkija – viena didžiausių obuolių tiekėjų Europoje. Todėl kainos priklauso nuo šios šalies obuolių derliaus, kuris šiemet ten visai neprastas. Tiesa, lenkiški obuoliai kiek kitokie nei lietuviškieji. „Auksio“ veislės vaisius auginantis Remigijus sako, kad atvežtiniai dėl per didelio chemijos kiekio tampa vienodo skonio. Pirkėjų tai neatgraso, nes kaina patraukli.
Patarimai sodinantiems obelis
Obelis brandinti vaisius ims praėjus maždaug penkeriems metams po pasodinimo. Tačiau reikia žinoti, kad šiems vaismedžiams tinka ne bet koks dirvožemis. Anot R. Žukausko, obelys nemėgsta šaltžemio, gruntinio vandens, kurio yra Joniškės soduose. Taip pat obels sodinti neverta smėlyje, žvyre, šiems vaismedžiams reikalinga delinga, tačiau nerūgšti dirva. Dėl pastarosios priežasties nukritusius obuolius verta surinkti, nepūdyti ant žemės.
Į klausimą, ar verta auginti aukštaūgį sodą, kai šiuo metu itin populiarūs nedideli vaismedžiai, ūkininkas atsakė nedvejodamas.
– Žemaūgį sodą prižiūrėti reikia mokėti, ypač nelengva taisyklingai išgenėti. Toks sodas reikalauja daug daugiau priežiūros, nemanau, kad šie itin populiarinami vaismedžiai Lietuvoje pasiteisins, – nuomonę išsakė R. Žukauskas.
Dėl prasto obuolių derliaus vyras šiemet sulčių nespaudė, tikino dar turintis jų nuo pernai. Jo mėgstamiausios – sumaišytos obuolių ir kriaušių sultys.
Sulčių spaudžiama trečdaliu mažiau
Jūros gatvėje 30 metų sultis spaudžiantis Antanas Žalandauskas šiemet taip pat nesitiki sulaukti eilės klientų. Šiemet obuolių sulčių spausti atvyko kone trigubai mažiau žmonių ir beveik 10 kartų mažiau nei užpernai. 12 litų kaina už išspaustą sulčių bidoną gyventojų nebaugina. Tiesiog šiemet nėra ką spausti.
– Kalbėjau su spaudėjais iš Panevėžio, ten visai neblogas derlius ir eilės susidaro prie sulčių spaudimo įrangos, tačiau Tauragėje obuolių nėra, – teigė vyras.
Pašnekovo teigimu, tauragiškiai sultis spaudžia įvairiais būdais: maišo su morkų, vynuogių, kriaušių, moliūgų sultimis.