Gabrielės Akstinaitės asmeninio albumo nuotraukos
Tauragiškės Gabrielės Akstinaitės gyvenimas primena kino filmą – tailandietiško bokso (Muay Thai) treniruotės, praktika pažangioje IT bendrovėje, kelionės į tolimąjį Tailandą ir Produkto dizaino inžinerijos studijos Anglijoje. Tauragės „Versmės“ gimnazistė dar mokykloje domėjosi sportu, nuo vaikystės priklausė jūrų skautams, keliavo su jais ne tik po Lietuvą, bet ir svečias šalis. „Tauragės žinių“ pakalbinta jauna mergina neslėpė – ji nenustygsta vietoje.
Šiuo metu Gabrielė studijuoja Anglijoje, neseniai parvyko iš mėnesio trukmės Muay Thai treniruočių Tailande, kur jai teko kovoti ir ringe. Merginos draugystė su šia sporto šaka prasidėjo Anglijoje ir dar labiau sustiprėjo pernai, kai metams grįžusi į Lietuvą atlikti studijų praktikos, ji pradėjo treniruotis sporto klubuose „Fight Academy“, vėliau „Sparta“, kur treneriu dirba žinomas kovotojas Sergej Maslobojev, subūręs kovotojų grupę „Kuvalda team“. Gabrielė sutiko pasidalinti savo neeiline patirtimi su „Tauragės žinių“ skaitytojais.
– Kaip tavo gyvenime atsirado toks, atrodo, nemoteriškas sportas – tailandietiškas boksas? Kas paskatino susidomėjimą juo?
– Nuo pat mažens mėgau sportą. Žaidžiau krepšinį, futbolą, bėgiojau sprintus. Tačiau jaučiau, kad niekur savęs pilnai neišpildau, vis dar lieka per daug energijos. Nuo mažens prašiau tėvų, kad leistų lankyti boksą, bet, suprantama, kaip maža mergaitė, pritarimo negavau. Kuomet išvykau gyventi į užsienį, pradėjau žvalgytis į kovines sporto šakas. Prieš pusantrų metų pabandžius Muay Thai, supratau, kad šis sportas – būtent tai, ko man reikia. Tai tapo mano aistra, kuri su kiekviena diena tik auga. Pradėjusi tiesiog mėgavausi treniruotėmis, bet po kurio laiko atsirado noras išbandyti save ringe. Apetitas atsiranda bevalgant (juokiasi, – red. past.). Muay Thai nėra vien tik vienas kito daužymas. Tai daug darbo ir ištvermės reikalaujantis sportas. Reikia ne tik fizinio, bet ir psichologinio pasiruošimo, reikia daug galvoti. Vyksta visapusiškas tobulėjimas. Taip pat sužavėjo kovotojų pagarba vienas kitam.
– Dažnai traumos tokiame sporte neišvengiamos, kaip į tokį tavo pasirinkimą reaguoja artimieji? Turbūt tenka ir fiziškai išsekti. Ar tai netrukdo mokslui?
– Traumų pasitaiko, ypač tuomet, kada esi naujokas, o judesiai atliekami netechniškai. Tačiau su laiku mokomasi, kaip apsisaugoti. Kūnas taip pat pripranta, nebejaučia tiek skausmo. Išsekti tenka. Dažnos ir intensyvios treniruotės atima daug jėgų. Ne kartą esu pagalvojus, o kam aš taip vargstu, kam tą skausmą kenčiu, bet kitą dieną suprantu, kad negaliu be to gyventi. Artimieji nėra sužavėti mano pasirinkimu, bijo, pergyvena, kad kas nenutiktų. Bet jaučiu, kad su kiekviena diena sulaukiu vis daugiau jų palaikymo, nes mato, kaip man tai yra svarbu. Labai smagu, kad sulaukiu didelio palaikymo tiek iš pažystamų, tiek iš atsitiktinių žmonių. Kadangi ne tik mokausi, bet ir dirbu, treniruočių skaičių, deja, tenka gerokai sumažinti. Ypač, kuomet artėja paskutiniai metai universitete, kuriuos tikiuosi pabaigti aukščiausiu įvertinimu. Treniruosiuos, kiek galėsiu, bet suprantu, kad prioritetas yra mokslai.
– Mėnesį treniravaisi Tailande, pirmą kartą kovojai ringe. Kokių įspūdžių parsivežei? Ar esi patenkinta rezultatais?
– Gavau nenusakomą patirtį, laukiu, kada vėl galėsiu sugrįžti. Intensyvios treniruotės kiekvieną dieną, karštis reikalavo daug jėgų, bet tuo pačiu labai daug ir davė, jutau, kaip su kiekviena diena tobulėju. Treneriai labai geri, stengiasi, augina tave. Žmonės šilti ir besišypsantys, su kiekviena diena vis labiau pamilau salą, kurioje gyvenau. Žinau, kad dar yra labai daug kur tobulėti, bet džiaugiuosi rezultatais, kuriuos pasiekiau ten. Tai tik dar labiau paskatino judėti pirmyn.
– Kaip sieji savo ateitį su šiuo sportu? Planuoji toliau dalyvauti varžybose?
– Kol kas labai nesikoncentruoju į varžybas. Joms pasiruošti reikia daug laiko ir jėgų, kurių negaliu tiek skirti, kol mokausi. Treniruosiuosi, kol tik galėsiu. Planuoju išvykti ilgesniam laikui į Tailandą ir galbūt ten daugiau kovoti, jei tik leis galimybės. Kol kas, neturiu užsibrėžusi konkrečių tikslų šiam sportui. Mėgaujuosi tuo, ką darau.
– Kaip sekasi pritapti prie britiškos kultūros? Ar tau patinka ši šalis, maistas, žmonės? Nesiilgi tėvynės?
– Anglijoje esu jau trečius metus, tad turėjau pakankamai laiko apsiprasti. Žmonės geri, draugiški, su visais sutariu, turiu darbą, draugus, tikrai negaliu skųstis, bet, manau, kad visam laikui čia nepasiliksiu, plauksiu į tolimesnius vandenis. Pasiilgstu tėvynės, namų, šeimos, bet nuolat palaikau ryšį su artimaisiais, kai galiu, aplankau.
– Ateinantys studijų metai tau paskutiniai. Ką veiksi po jų? Gal planuoji grįžti į Lietuvą?
– Esu pasaulio vaikas, ieškosiu naujų kelių. Galvoje sukasi mintis išvykti į Australiją tęsti mokslų ir keliauti. Kol kas į Lietuvą neplanuoju grįžti, jaučiu, kad nelabai galiu realizuoti save ten, o noriu išbandyti naujas sritis, tobulėti ir plėsti akiratį kitose šalyse.
Gabrielės Akstinaitės asmeninio albumo nuotraukos
