Deimantė JASAITYTĖ
Vilija Buivydaitė, 21-erių metų tauragiškė, viena iš „Tauragės žinių“ organizuoto konkurso „Mūsų miestas – Tauragė“ nugalėtojų. Apie savo pomėgį fotografuoti ir norą kurti gimtame mieste mergina sutiko papasakoti plačiau.
Dabar Vilija – Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos trečiakursė, joje mergina mokosi reklamos kūrimo meno. Ši specialybė pasirinkta ne šiaip sau – pašnekovė pasakojo norėjusi pasirinkti studijas, susijusias su kūryba. Ir nors dailė ar piešimas – ne jai, pasirinkusi reklamos kūrimo studijas, mergina sako esanti labai patenkinta. Šiemet kolegiją baigsianti studentė atvirauja, kad darbo ieškosis Tauragėje. Ji nori likti ir palikti kažką čia, savame mieste, kur užaugo ir kur visada miela sugrįžti. Vilija džiaugiasi, kad jos pomėgis – fotografavimas, ir jos studijos, tarpusavyje glaudžiai susijusios. „Tauragės žinių“ kalbinta tauragiškė tikisi, kad šį pomėgį ateityje galės sieti ir su darbu.
Viskas prasidėjo nuo „muilinės“
Įsigijusi savo pirmąjį skaitmeninį fotoaparatą, vadinamąją „muilinukę“, mergina pastebėjo, kad fotografuoti jai patinka, o laimėjusi pirmą apdovanojimą už meniškiausią nuotrauką mokyklos rengtame konkurse nusprendė nesustoti ir judėti pirmyn. Taigi, pradėjo lankyti fotografijos būrelį Moksleivių kūrybos centre (vadovas Romualdas Vaitkus), kur per pusantrų metų įgijo reikiamus pradmenis, išmoko ryškinti nuotraukas ir atlikti kitokių fotografijos meno subtilybių.
– Kai mama nupirko profesionalesnį fotoaparatą, pradėjau labiau domėtis pačiu „įrankiu“, mygtuko paspaudimu. Norėjau įamžinti viską, ką matau, – apie kelią fotografijos link prisimena pašnekovė.
Dabar į savo veiklą mergina žiūri dar rimčiau – turi ne tik puslapį socialinio tinklo Facebook profilyje, bet šiuo metu užsiima ir internetinės svetainės kūrimu. Taip pat tobulina techniką, ieško geresnių objektyvų. Mergina atvirauja, kad pradžioje pagrindinis jos modelis būdavo sesė, kuri sutikdavo įgyvendinti visas idėjas. Vėliau, pasak pašnekovės, pamatė ir draugai, artimieji, kurie pradėjo klausinėti, norėjo nusifotografuoti. Taip ir sklido žinia, o norinčiųjų ir dabar vis daugėja.
Fotoaparato neužtenka, reikia ir žinių
Dar besimokydama Žalgirių gimnazijoje, Vilija pradėjo dalyvauti įvairiuose konkursuose, baigiamaisiais metais mokykloje turėjo galimybę surengti savo parodą apie žirgus. Jaunosios fotografės nuotraukose žirgai užfiksuoti taip pat ne atsitiktinai. Vilija pati jodinėja, jau ne vienerius metus domisi šiais gyvūnais ir itin mėgta juos fotografuoti.
Mergina stebisi, kad dabar, regis, kiekvienas, įsigijęs geresnį fotoaparatą, skuba save vadinti fotografu. Jos nuomone, pirmiausia reikia įgyti nemažai žinių ir patirties:
– Norint būti geru fotografu, reikia turėti nemažai drąsos, būti komunikabiliam, kūrybiškam, – įsitikinusi pašnekovė.
Atrodo, visas šias savybes ji turi, nors pripažįsta, kad drąsos kartais šiek tiek pritrūksta. Bet tai, pasak Vilijos, išugdoma.
Mergina atskleidė, kad jai keista atrodo ir tai, jog rimtesni fotografai žmonėms diktuoja tam tikrus limitus – esą „gausite tik tam tikrą kiekį nuotraukų“. Šiuo atžvilgiu Vilija turi savo nuomonę – ji mano, jog jokių limitų būti negali. Juk jei yra ne, pavyzdžiui, 30, o 50 gerų nuotraukų, tai ir reikia visas duoti. Tad ir tariantis dėl fotosesijos ji nenustato jokių apribojimų.
Gražiausia nuotrauka – „netyčiukas“
Nors Vilija sako esanti universali fotografė, tačiau labiausiai jai patinka nuotraukose įamžinti žirgus bei žmonių portretus. Esą būtent pastarųjų veiduose įrašyta istorija. Ją žavi išraiškingų bruožų turintys žmonės. Teigia, kad gražiausia nuotrauka – atsitiktinė, nesuvaidinta, kitaip tariant – nuotrauka veiksme.
– Man patinka stebėti žmones, su jais bendrauti, nuotraukose perteikti jų emocijas. Kartais, nereikia nė kalbėti, kad suprastum, ką tas žmogus nori pasakyti, – atvirauja jaunoji menininkė.
Mergina fotografuoja įvairiose šventėse – krikštynose, mergvakariuose, gimtadieniuose, daro asmenines fotosesijas. Fotografuodama Vilija ne kartą pastebėjo, kad neretai žmonės būna įsitempę, nedrąsūs. Sako, jog retas kuris prieš objektyvą jaučiasi laisvai. Tad reikia su žmogumi pabendrauti, susikalbėti, jį nuteikti. Tačiau tauragiškė džiaugiasi, kad įdėtas pastangas lydi rezultatas, kuriuo lieka patenkinta ir ji, kaip kūrėja, ir užsakovas. O geriausias atlygis, pasak pašnekovės, visai ne pinigai – viską atperka geros emocijos bei šypsenos.
– Mėgstu, kai žmonės šypsosi, tada ir pačiai norisi šypsotis, – kalba gerą nuotaiką spinduliuojanti Vilija.
Svarbiausia – būti savimi
Fotosesijoms skirtas idėjas dažnai sugalvoti tenka pačiai. Kartais jų Vilija ieško internete arba klausia žmonių, ko jie nebijo. Neslepia, kad būtų labai smagu, jei užsakovai patys pasiūlytų idėją, fotosesijos vietą. Tačiau kol kas nebuvo nei vieno, kuris turėtų konkrečią mintį.
Kalbėdama apie autoritetus, į kuriuos norėtų lygiuotis ar iš kurių semiasi įkvėpimo, mergina neslepia, kad ją labai žavi Lino Dambrausko nuotraukos. Jos savitos, švelnios, savyje slepiančios galingas emocijas. Tačiau mergina tikina nenorinti į nieką lygiuotis.
–Autoritetų neieškau, noriu pati kažkam juo būti, išlikti savimi, – teigia ryžtingai nusiteikusi Vilija.
Gyvenime ji vadovaujasi taisykle – „nenuleisk rankų dėl dalykų, dėl kurių nėra nė dienos, kad nepagalvotum“.Tą ji diena iš dienos ir daro.
Kitus fotografuoti mėgstanti mergina neslepia, kad ir pačiai patinka patekti į kadrą. Sako, mėgstanti būti tiek už jo, tiek jame.
Svajonė – nuosava fotostudija ir žirgynas
Ateityje, jei bus galimybė, mergina planuoja Tauragėje surengti savo darbų parodą, o vėliau gal net įkurti fotostudiją. Ypač norėtų daryti asmenines fotosesijas su žirgais, kurie leidžia žmogui labiau atsipalaiduoti, sukelia geras emocijas. Čia pat, lyg puse lūpų, Vilija prabyla ir apie dar vieną didelę svajonę – žirgyną Tauragėje. Prisimena, kad prieš porą metų mieste vykęs žirgų kliūtinis jojimas tauragiškiams sukėlė didžiulį susidomėjimą.
