Deimantė ir Vidas Metrikiai džiaugiasi, kad per metus pavyko pasisamdyti jiems talkinančius keturis darbuotojus
Nuo to laiko, kai naktinis klubas-kavinė „Rūsys“ perėjo į naujojo savininko Vido Metrikio rankas, jau praėjo daugiau nei metai. Verslui itin sunkiu pandemijos metu jis su žmona Deimante ėmėsi, atrodo, neįmanomo: įsukti verslą pandemijos metu. Ir jiems pavyko. Tačiau pora pluša išsijuosusi, anot jų, Lietuvoje tie laikai, kai gali būti „firmos direktoriumi“, jau praeity. Reikia mokytis iš italų – versle būtina dirbti visai šeimai, sunkiai ir daug. Juolab kad auga naujoji karta: Metrikiai augina dvi atžalas.
Su Metrikiais susitikome „Rūsyje“. Nors darbas prasideda nuo 11 val., pora virtuvėje sukiojasi nuo devintos. Dar nepradėjus pokalbio Vidui teko telefonu priimti užsakymą pietums, o Deimantė kurį laiką liko organizuoti darbus virtuvėje ir prisijungė tik pokalbio pabaigoje. Tėčiui ir žurnalistei kompaniją palaikė dukra Milija.
– Vidai, jau daugiau nei metai klubas „Rūsys“ priklauso tau. Įsigijai jį pandemijos metu, vasarą, po keleto mėnesių prasidėjo apribojimai. Nesigailėjai dėl savo sprendimo imtis verslo tokiu sunkiu metu?
– Verslą nusipirkome tuo momentu, kai kavinėms net nebuvo galima dirbti. Pandemija. Žinoma, niekas nevyksta be reikalo, gal pandemija paskatino buvusį vadovą šį verslą parduoti, o mums atsirado puiki proga jį įsigyti. Nusipirkome įmonę, kuri reikalauja investicijų, įsipareigojome mokėti mokesčius ir dar nieko neuždirbome. Tačiau tikėjome šia vieta, kad galime kažką čia gero nuveikti, ir todėl ryžomės. Vasarą klube padirbėjome, surengėme kokius septynetą vakarėlių, o spalio pabaigoje teko užsidaryti.
– Nekilo abejonių, ar esi teisingame kelyje?
– Ne, bet buvo vienas savaitgalis, kai naktiniame klube linksminosi vos šeši asmenys. Regis, tą dieną Palankoje vyko kažkokia šventė. Tačiau tai mūsų nestebino. Mes „Rūsyje“ dirbome ir anksčiau, tad žinojome, ko galime tikėtis.
(Deimantė naktiniame klube dirbo nuo pat jo įkūrimo, Vidas kaip virtuvės šefas jame įsidarbino, kai buvo imtasi ir viešojo maitinimo).
– Papasakok, kaip pavyko išgyventi tuo sunkiuoju laikotarpiu, kai dirbote „į minusą“?
– Neturime paskolų. Nuo spalio iki pavasario dirbome į minusą. Iš valstybės gaunamų kompensacijų užteko sumokėti daliai mokesčių. Patalpų savininkas, Romualdas Ozgirdas, esu jam dėkingas už supratingumą, neėmė nuomos.
– Kokios jūsų pagrindinės pajamos: iš naktinio klubo veiklos ar pietų?
– Iš maisto ir šventinių vakarėlių organizavimo. Tauragiškiai pas mus švenčia gimtadienius, krikštynas. Tai net tapo populiariau nei klubiniai vakarėliai.
– Ar sunku sudominti žmones?
– Žinome, ko reikia tauragiškiams, kartais, kai rengiame muzikinį vakarą, patalpos būna pilnutėlės. Kai yra tiesiog klubinis vakarėlis, tauragiškių susirenka mažiau.
– Tave pažįstu nuo pirmojo siaubo kambario Dauglaukyje organizavimo. Vėliau vieną savo siaubo kambarių organizavai ir šiame „Rūsyje“. Ar įgyta patirtis, žinomumas praverčia?
– Taip, įgijau daug pažinčių: man žinomi, pavyzdžiui, specialiųjų efektų tiekėjų kontaktai, žinau, kur reikia kreiptis norint gauti vieną ar kitą leidimą, jei reikia kokio kultūros atstovo pagalbos, galiu drąsiai kreiptis. Visuomeninė veikla davė naudos. Žmonės, su kuriais susipažinau, tapo ir mano klientais: ne vienam tenka rengti vakarėlį, pas mus jie užsisako pietus. Bendradarbiavimas tęsiasi.
– Ar tu laimingas?
– Taip! Čia ir yra įdomiausia: visuomet dvejojau, kurioje srityje norėčiau dirbti labiau: ar užsiimti kultūros vadyba, ar maisto gamyba. Ir dabar susikūriau tokią darbo vietą, kurioje gaminu maistą ir organizuoju vakarėlius! Sako, svajonės pildosi. Tai tiesa. Su žmona pasišnekam: kaip čia yra, kad ką mes sugalvojam, pasvajojam, tą ir gaunam. Nesakau, kad viskas buvo pasiekiama lengvai, kartais atrodo, jog kažkas dar pasunkina viską, bet galų gale juk vis tiek mes gauname tai, ko norime.
– Pamenu, viename pirmųjų kaip klubo savininko interviu užsiminei, jog saugumas yra svarbiausia ir kad teks įdėti pastangų ieškant apsaugos darbuotojų (kurių rasti Tauragėje yra sunku). Kaip sekėsi?
– Apsaugos darbuotojus radome, vienas jų – tauragiškis. Kiti iš Šiaulių, Klaipėdos. Sudėtinga tik tai, kad profesionalūs apsaugos darbuotojai paprastai būna ir profesionalūs sportininkai, tarkim, bokso ar kitų kovos menų, ir reikia derintis prie jų užimtumo. Tačiau turime keletą kontaktų, susisieki, vis tiek atsiranda, kurie yra laisvesni. Be to, galime pasidžiaugti, kad incidentų klube kyla retai, vos vienas kitas pasistumdymas tarp tų, kurie neapskaičiavo alkoholio. Kita vertus, pasikeitė karta, tie kurie nejausdavo saiko linksmybėse jau suaugo, o naujoji karta yra ramesnė.
– Dirbi vieninteliame miesto naktiniame klube. Ar turi konkurentų?
– Nelabai. Na, muzikiniai vakarai vyksta Griežpelkiuose, bet jų konkurentais nepavadinčiau. Jie, jei neklystu, dirba iki 1 val. nakties. Tai jų klientai, grįždami namo, užsuka pasilinksminti ir pas mus. O mes dirbam iki 4 val. ryto. Pas mus linksminasi ne vien jaunimas.
– Kokie ateities planai?
– Norėtume šią vietą padaryti tokią „pub“ stiliaus, kad žmonės galėtų čia užsukti po darbo, pavalgyti, prie baro atsigerti alaus. Patogiai pasėdėti, atsipalaiduoti ir užmiršti rūpesčius. Vasaros terasoje mums tai pavyko, tačiau norėtume kažko panašaus ir viduje.
(prie pokalbio prisijungė Deimantė)
Ji papasakojo, kad pora „Rūsyje“ pluša iki vakaro, vienas jų pasibaigus darbo valandoms paima vaikus iš darželio, kitas lieka dirbti virtuvėje, o savaitgaliais pasikeisdami klube praleidžia po parą ir daugiau.
– Pramogų ir maisto sferoje reikia įdėti labai daug darbo. Tai ne toks verslas, kuriame gali sukaupti turtus, čia sunkiu savo darbu gali užsidirbti padoriam gyvenimui. Mes negalime sau leisti samdyti už mus dirbsiančių pavaldinių. Apskritai tie laikai, kai tu esi tiesiog kavinės administratorius ar direktorius, baigėsi. Gi dabar, pavyzdžiui, atsidaro kavinukė Lietuvoje ir joje dirba visa šeima: mama, sesuo, talkina brolis. Ir tik taip jie išlaiko ir verslą, uždirba sau atlyginimus ir, kadangi nuolat sukasi toje aplinkoje, išlaiko kokybę. Pažiūrėkite į itališkas šeimas: sėkmingas verslas tas, kurį puoselėja šeima, – svarsto Deimantė.
Kalbėjosi Margarita Rimkutė
