Nuo tos dienos, kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė, praėjo 30 metų. Valstybė – žmonių kūrinys, tačiau žmonės į šį savo kūrinį žiūri nevienodai, o tas žiūrėjimas taip pat dažnai keičiasi. Anot amerikiečių politologo M. Edelmano, valstybė kartais yra „mes“, kartais ji yra „jie“. Ši sukaktis – puiki proga pamąstyti apie savo valstybę ir apie savo santykius su ja. To ir paklausėme keleto tauragiškių.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ istorijos Darius Kiniulis:
– Man džiugu, kad žmonės išdrįso reikiamu metu iškelti šį klausimą, kad Lietuva yra okupuota, ir tinkamoms aplinkybėms susiklosčius ta nepriklausomybė buvo atgauta. Didžiuojuosi tais drąsiais žmonėmis, nes jiems visaip galėjo baigtis. Aš oficialiai gimiau dar Sovietų sąjungoj, bet užaugau nepriklausomoj Lietuvoj. Esu tokio paties amžiaus, kaip ir atkurta nepriklausomybė. Džiaugiuosi, kad visą tą laiką gyvenau nepriklausomoje Lietuvoje, mačiau, kaip ji keitėsi, augo, stiprėjo. Nuo pat pradžių mačiau, kaip atėjo kapitalizmas, vakarietiškos prekės, kaip viskas buvo skurdu ir palaipsniui gerėjo. Tie, kurie sako, kad šiais laikais nieko gero Lietuvoj ar kad „prie ruso buvo geriau“, sako netiesą – jei juos pačius įmestų į tą praeitį, jie tikrai ten nenorėtų gyventi. Manau, Lietuva pasiekė per tą laiką labai daug ir tinkama linkme žengia į vakarus, tęsia tą pačią politinę kryptį, kaip ir prieškariu. Manau, būtų buvę įmanoma pasiekti dar daugiau: nelabai gerai, kad tie žmonės, kurie sovietiniais laikais užėmė aukštas pareigas komunistų partijoje, ir toliau išliko valdžioje, net ir jų vaikai vėliau per pažintis gavo aukštus postus arba sukūrė verslus. Kai kuriose buvusiose sovietinėse valstybėse, pavyzdžiui, Estijoje, jie buvo atriboti nuo valdžios. Manau, kad šaliai tai išėjo į naudą – dabar galim matyti rezultatus. Reikšmingiausi įvykiai per tą 30-metį – tai, kad Lietuva laiku įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Jei to nebūtume padarę, tai dabar būtų labai daug šansų, kad atsitiktų taip, kaip Gruzijoje ar Ukrainoje – galėtų būti įvairių trukdymų ar panašiai.
Trečiojo amžiaus universiteto rektorė Albina Senkuvienė:
– Kovo 11-oji man, kaip ir mums visiems, reiškia labai daug. Tai ne tik Valstybės nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir mūsų visų asmeninės laisvės šventė. Mano kartos žmonės gyvai prisimena tą sunkų Lietuvos kelią į laisvę. Anūkams ši diena pažįstama iš knygų, tėvų ir senelių pasakojimų. Kovo 11-oji – puiki proga padėti jiems suprasti šios dienos prasmę ir Lietuvos nepriklausomybės reikšmę. Švęskime visi kartu mūsų laisvės 30-metį. Didžiuokimės tuo kad esame lietuviai ir niekam neleiskime atimto to, ką sukūrė tėvai ir seneliai.
Tremtinė Genovaitė Šimaitienė:
– Kai mus trėmė, liepė pasirašyti, kad ištremia visam laikui. Bet mes netikėjom. Visą tą laiką laukėm, kada galėsim sugrįžti į tėvynę, ir tikėjom, kad ji bus laisva. Po dešimties metų ir grįžom. O kai 1990-aisiais Lietuva tapo nepriklausoma, kiek džiaugsmo buvo! Nepamirštamos emocijos. Dalyvavau Sausio įvykiuose, sausio 12-ą išvažiavau į Vilnių, o 14-ą grįžau.
Galbūt per tuos 30 metų yra ir klaidų padaryta, galbūt ne viskas buvo gerai, tačiau esame laisva šalis. Gyvename nepalyginami geriau nei būdami Sovietų sąjungoje. Žmonės gali laisvai keliauti, pažinti kitas šalis, jaunimas gali mokytis. Pažanga didžiulė. Kad ir tie pensininkai – man atrodo, kad kartais jie per daug dejuoja, jiems nėra taip blogai. Dabar sakyti, kad blogai gyvena, gali tik tas, kas nematė ankstesnio gyvenimo okupuotoje šalyje, kai visko trūko, jau nekalbu apie tremtį. Ten obuoliuko per 10 metų nematėm. Gerų dalykų nemato tik tas, kas nenori matyti, arba kas nepatyrė tikrų sunkumų.
