Garbaus amžiaus sulaukusi Teresė Gvazdauskienė 1940 metais Lomiuose suimto tėvo Petro Kenstavičiaus likimą sužinojo tik praėjus 77 metams. Tai išsiaiškinti moteriai padėjo Tauragės tremtinių ir politinių kalinių kančių namų muziejus.
T. Gvazdauskienė, kuriai šiemet sukaks 79 metai, papasakojo, kad jos tėvas, Petras Kenstavičius anuomet priklausęs Lomiuose veikusiai šaulių kuopai, kurios būstine tapo Lomių pradžios mokykla. Priklausyti šaulių organizacijai kaimo jaunuoliams buvusi didelė garbė, nes ne visi norintys buvo į ją priimami. Viena iš pagrindinių šaulių kuopos veiklos sričių buvusi karinių žinių gilinimas, bei pratybų organizavimas. Šauliai, kaip ir šiandien, privalėjo būti fiziškai stiprūs, užsigrūdinę, todėl daug sportuodavo, bėgiodavo ilgus maratonus. Ypač mėgdavo futbolą. Šaulių kuopos nariai buvo ir pagrindiniai kultūrinės veiklos organizatoriai. Vasaromis rengdavę gegužines, jose prižiūrėdavę viešąją tvarką. Šokių vakaruose skambėdavo šaulių styginio ansamblio melodijos. Petras Kenstavičius buvęs aktyvus šaulių organizacijos narys, taip pat geras muzikantas, gebėjęs groti smuiku, fleita, klarnetu.
– Mano tėveliai Lomiuose turėjo parduotuvę. Priklausymas šaulių sąjungai 1940-ųjų pabaigoje tapo tėvelio suėmimo priežastimi. Esą už spekuliaciją mano tėveliui buvo skirta 5 metai nelaisvės. Iki teismo tėvelis buvo tardomas Šubertinėje, vėliau išvežtas į Raseinius, o iš ten į IX fortą, Kaune. Paskutinis laiškas mus pasiekė 1941 m. balandžio 30 d. jame tėvelis mamai parašę, „nieko man nesiųsk, mane išveža“, – tai buvo paskutiniai tėvelio žodžiai, – prisiminė T. Gvazdauskienė.
Moteris pasakojo, kad jos mama daugiau iš vyro nesulaukusi nė eilutės. T. Gvazdauskienės mama kaip įmanydama stengėsi sužinoti, kur jos vyras išvežtas, ar dar gyvas, vylėsi dar kartą jį pamatyti.
Šeimą po kurio laiko pasiekė žinios, kad iš IX forto P. Kenstavičius išvežtas prie Juodosios jūros į Pečiorlagą. Pirmosios liūdnos naujienos šeimą pasiekė 1962-aisiais metais. Tuomet iš Raudonojo kryžiaus organizacijos šeima sužinojo, kad 1943 metais P. Kenstavičius miręs. Tačiau tikslesnių duomenų nebuvo.
– Mama informacijos ieškojo visais įmanomais būdais. Tačiau nesėkmingai. Mamai mirus, jos darbą perėmiau aš. Noriu pasidžiaugti, kad po daugel metų man pavyko sužinoti, kur atgulė tėvelio kauleliai. Tai padaryti man padėjo Tauragės tremtinių ir politinių kalinių kančių namų muziejus. Muziejaus darbuotoja knygoje „Lietuvos gyventojų genocidas I tomas 1939-41 m.“ aptiko mano tėvelio duomenis. Ten įrašytos eilutės liudija, kad mano tėvelis gimęs 1898 metais, Lomiuose, buvęs prekybininkas, suimtas ir išvežtas į Pečiorlagą, Komijoje. Kur netrukus ir mirė, – pasakojo T. Gvazdauskienė.
