Vėlinės arba Ilgės – visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos. Kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.
Nuo pagonybės Vėlinių šventė pagrįsta tikėjimu, kad mirę mūsų artimieji tebegyvena šalia mūsų, mums padeda, arba kenkia. Vėlinių naktį vėlės lanko savo namus, meldžiasi savo bažnyčioje. Kiek vėlesniais laikais tikėta, tad tądien vėlės paleidžiamos iš skaistyklos ir eina klausyti maldų, kurių gyvieji nenorėjo ar neprisiminė laiku už juos sukalbėti.
Krikščioniška švente Vėlinės tapo 998 metais. Tąmet, gūdų rudenį, lapkričio 2-ąją dieną Prancūzijoje, Klunio benediktinų vienuolyne aukotos pirmosios šv. Mišios už visus mirusiuosius šiame vienuolyne. Manyta, kad artimųjų vėlės globoja pasėlius, kad augdamas rugio grūdas vienija kartas, kad vėlės iš laukų namo sugrįžta kartu su derliumi. Viešnias derėjo pagarbiai priimti, sušildyti, pavaišinti, pagerbti. Ši rudeninė šventė XVI –XVIII amžiuose Lietuvoje vadinta Ilgėmis. Tuo pačiu žodžiu vadinta ir rudeninė valstiečio duoklė žemvaldžiui. „Ilges rinkti“, „ilgiavoti” reiškė tą patį, kaip kalėdoti. Kaip klebonas kalėdodavo, taip „ilgiaudavo“ žemvaldys. Kai ilgių prievolė buvo pakeista duokle ir išnyko ilgiavimo paprotys, šventė buvo pervardinta Vėlinių vardu.
Lietuviai Vėlines skirtinguose regionuose minėdavo skirtingai. Žemaičiai tikėjo, kad šventąją naktį vėlės suguža į savo bažnyčias, o mišias jiems laiko mirusių kunigų vėlės. Namuose žemaičiai giedodavo giesmes, melsdavosi už visus pamirštus mirusiuosius: už kareivius, negrįžusius iš mūšių, už paskendusius, tikėjimą praradusius, už keleivius, kurie pasiklydo.
Senovėje lietuviškos kapinės Vėlinių metą nušvisdavo laužais – buvo deginami seni sutręšę, sulūžę antkapiniai kryžiai. Tai, kas paseno ir mirė, virsdavo šiluma ir šviesa. O prie ugnies rasdavosi ir progų prisiminti išėjusius artimuosius, kaimynus, pažįstamus.
Mūsų dienų pagrindinis Vėlinių atributas – kapinaitėse deginamos žvakutės – vėlyviausios kilmės paprotys. Akmens kaimo klebono ir gyventojų pradėtą žvakučių deginimo ritualą greitai perėmė Užnemunio žmonės, tačiau plačiai Lietuvoje tradicija įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo. Tikėjimas, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja tamsoje ir kelią jiems apšviečia Vėlinių naktį mūsų uždegtos žvakutės, tebegyvas.
Per Vėlines buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles. Po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Šis paprotys išliko ir dabar, tik įgavo kitą formą – jaunimo tarpe paplito tradicija švęsti Heloviną spalio 31-ąją. Angliškas šventės pavadinimas „Halloween“ – tai žodžių junginio „All Hallows Even“, reiškiančio Visų Šventųjų dienos išvakares, sutrumpinimas. Rengiami persirengėlių vakarėliai, iš moliūgų skaptuojami žibintai, tapo populiaru rengti masines tokių žibintų parodas. Pavyzdžiui, kasmet Švėkšnoje vykstanti šventė „Mes už šviesą“ sutraukia minias žmonių, atvykstančių kurti žibintų ir pasigrožėti nepakartojamu reginiu, kai vakare tūkstančiai jų sužimba tamsoje.