Turbūt kiekvienas iš mūsų prisimena tarybiniais laikais sektas lietuvių liaudies pasakas, kuriose dvylika brolių buvo užkapoti dalgiais, Jonukas krosnyje iškepė raganą. Gerai, kad tokių baisybių dabartiniai tėvai savo atžaloms į galvą nebekala. Tačiau šiuos siužetus naudoja politikai, žmonėms gąsdinti.
Perskaitęs Tarybos narės Ritos Grigalienės straipsnį „Kas sustabdys Tauragės liberalų kanibalizmą“ nė kiek nenustebau. Laikai keičiasi, o šios partijos (socialdemokratų) kalbėjimo retorika išlieka ta pati: sekti gražią pasakaitę, kurioje gerų ketinimų nė su žiburiu nerasi.
Atsikvošėkime nuo sekamos pasakos ir pažvelkime, kas vyksta socialdemokratų partijos stovykloje. Dešimt metų vadovavę Tauragės rajonui šios partijos atstovai sulipdė tvirtas „lesyklėles“, kurios maitino gimines, bendrapartiečius, arba, kaip jie patys mėgsta vartoti terminą, – bičiulius. Štai buvęs Šilumos tinklų direktorius, socialdemokratas Vaclovas Karbauskis įmonei baldus pirko iš žmonos įmonės, dėl to šis ponas buvo pripažintas supainiojęs viešus ir privačius interesus. Valdybai nusprendus jį atleisti, piestu stojosi kone visa rajono opozicija. Visgi, pakeitus vadovą ne tik išlindo nematytos sąskaitos, bet ir ženkliai atpigo šildymas. Sakote tai sutapimas. Baikit, nemanau.
Nemanau, kad sutapimas ir tai, kad mero pareigas einant Pranui Petrošiui, biudžetinių įstaigų konkursus vienas po kito laimėdavo jo giminaičiai. Sūnus Donatas, vos tapęs Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos vadovu, netrukus laimėjo ir Pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo konkursą. Kito sūnaus Dariaus žmona sėkmingai tapo šios įstaigos auditore. Žinoma, į šiuos postus pretenduoti galėjo bet kas. Bet nelaimėjo. Pasinaudosiu kultine socdemų partijos atstovų fraze: kas paneigs, kad konkursų sąlygos buvo palankesnės saviems?
Žvilgtelkime ir į dabartinių Tauragės rajono savivaldybės Tarybos narių sąsajas su artimaisiais. Tuomet gal bus lengviau visiems įsivaizduoti, kaip tampriai sustyguotas buvo valdiškas aparatas ir kaip liberalams paruošus jį veikti konkurencinėmis sąlygomis jis pavadinamas susidorojimo politika. Tarybos nario, ilgamečio administracijos direktoriaus Algirdo Mosėjaus sūnus vadovauja savivaldybės kontroliuojamai „Dunokų“ bendrovei. Efremos Bitinienės vyras – Tauragės vaikų ir jaunių sporto mokyklos vadovas, Arūnas Beišys dar neseniai užėmė direktoriaus pavaduotojo pareigas Šilumos tinkluose. Rajono biudžetas maitina Krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoją Viktorą Kovšovą, o rūsčią pasaką apie kanibalizmą parašiusi teisininkė tarnybą atrado Adakavo socialinės globos namuose, kuriai vadovauja bendramintė. Čia tik dar galėčiau pridėti viešą klausimą Tarybos nariui Pranui Petrošiui, kad jis atskleistų, už kiek pirko sklypus Gedimino ir Bernotiškių gatvėse.
Analizuoti socialdemokratų vykdomos politikos plačiai nesiimsiu. Žmonės 2015 metais (savivaldybių rinkimai) jų pasakomis nepatikėjo. Rinkimus į merus pralaimėjo Pranas Petrošius, vėliau Seimo rinkimai nesusiklostė sūnui D. Petrošiui, kuris dar siekė ir ministro posto. Tiesa, jo buvo priverstas atsisakyti, kai viešumon iškilo stambių žemės sklypų privatizavimo istorijos. Su kanibalais kovojantys socialdemokratai kone kasdien spaudoje turėjo raudonuoti dėl galimų korupcinių ryšių. Jų netrūksta ir dabar. Kaimyninėje Šilutėje žemę vėjo gamintojams nuomojanti Seimo nario Artūro Skardžiaus šeima privačių ir viešų interesų painiojimo šešėlyje, milijoninės valstybinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ pinigus sėmė socialdemokratinė grietinėlė. O kur dar auksinių šaukštų istorijos, kur prieš Lietuvos valstybę veikė Mindaugas Bastys.
„Dunokų“ ir Tauragės butų ūkio privatizacija šiandien labiausiai erzina socialdemokratus. Byra jų kruopščiai kurtos partinės lesyklėlės, kurioms trūko skaidrumo, kurios niekur kitur neišgyventų pagal įprastas demokratinės visuomenės konkurencines sąlygas. Vos jas pajudinus, visuomenėje pradedama sėti baimė ir panika. Kaip ta siaubo pasaka vaikams, šįkart apie kanibalus. Ar jūs ja patikėjote?
