Tauragės krašto muziejaus archyvo nuotraukos
Prie Karaliaučiaus-Rygos kelio, ant upės Jūros kranto, jau daugiau kaip 500 metų gyvuoja miestas Tauragė. Rašytiniuose šaltiniuose Tauragė minima tik nuo XVI a., tačiau žinoma, kad gyvenvietės įkūrimas siekia daug ankstesnius laikus.
Iki Žalgirio mūšio per šias Žemaitijos žemes ėjo svarbūs Kryžiuočių keliai į Lietuvą. Gyvenvietė Pajūrio vardu minima nuo 1499-ųjų. 1422-aisias prie Melno ežero buvo pasirašyta Melno taikos sutartis, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją. Šia sutartimi didysis kunigaikštis Vytautas pasiekė, kad krašte sustotų karai. Buvo nutiesta Melno taikos siena, kuri stovėjo iki 1500-ųjų. Po Melno taikos Lietuvoje ėmė kurtis dvarai, šalia jų ir gyvenvietės, vyko prekyba. Nuo 1654 m., daugiau kaip pusę amžiaus,Tauragę valdė Radvilos.
Šaknys Tauragės dvare
Miestui pradžią davė Tauragės dvaras. Šiandien į jo griuvėsius užklysta tik istorikai ir archeologai, besidomintys dvaro praeitimi. Tauragės dvaro istorija ir archeologija išties įdomi.
Tauragės dvaro malūne buvo pasirašyta sutartis, vėliau pavadinta Tauragės konvencija, kuri turėjo didžiulę įtaką tolimesnei Europos istorinei raidai.
Visais laikais pasienyje esantis dvaras turėjo didelę strateginę reikšmę, dėl to buvo moderniai tvarkomas. Tai liudija 2001 metais atlikti kasinėjimai. Archeologinių klodų gylis siekia 90 m. Tai rodo, jog čia žmonių gyventa nuo neatmenamų laikų. Archeologiniai radiniai – lobiai, monetos, saugomi Tauragės krašto muziejuje.
Susidarius Europos valstybių koalicijoms, kuriose dalyvavo ir Rusija, Tauragė tapo rusų caro būstine ir carinės kariuomenės tvirtove. 1846 m. caras majorato teisėmis Tauragę padovanojo kunigaikščiui Hilarijui Vasilčikovui. Iki pat I pasaulinio karo Tauragę valdė 3 Vasilčikovų dinastijos. Praktiškai visi statiniai, statyti XIX a. antroje – XX a. pirmojoje pusėje, yra jų indėlis. Tauragės dvaras tais laikais buvo neeilinio prašmatnumo rūmai. Anot istorikų, Vasilčikovų laikais dvaras ypatingai klestėjo – didikai mėgo prabangą, nes čia lankydavosi pats caras. Jame stovėjo 3 aukštų mediniai ir mūriniai pastatai, 2 malūnai, spirito varykla, nešusi didžiulį pelną. Mediniame fligelyje, manoma, gyveno Aleksandras I-asis.
Iš pamatų liekanų dabar tegalima nuspėti, kur stovėjo prašmatnių rūmų pastatai. Manoma, kad juos jungė požeminiai tuneliai, vėliau buvę išsprogdinti. Sovietmečiu nukentėjo beveik visi nacionalizuoti Lietuvos dvarai, o Tauragės dvarui okupacija buvo pražūtinga. Išliko tik sodininko namelis, senoji kalvė, akmenimis grįstų kelių fragmentai, nuotekų sistemos.
Knygnešių keliai
XIX a. antroje pusėje Tauragė buvo žydiškas miestas – iki 50 proc. gyventojų jame buvo žydai. Čia jie vykdė prekybą žąsiena, kiauliena, vėliau turėjo malūnus, lentpjūves, net 3 sinagogas, progimnaziją ir religinę mokyklą Talmit Toran. Latvijos, Ukrainos, Rusijos žydai čia rasdavo prieglobstį, vėliau keliaudavo į JAV, Izraelį. Nors Rusijos caro įsakymu buvo draudžiama žydams gyventi arčiau kaip 50 km nuo pasienio zonos, Tauragės žydai buvo išsireikalavę išimtinių teisių.
Po nesėkmingai pasibaigusio 1863 metų sukilimo prieš caro valdžią uždraudus Lietuvišką spaudą, Tauragės apskrityje, Kęstučio apygardoje, aktyviai veikė knygnešiai. Pagrindiniai knygnešių keliai ėjo per Plikiškę, iš Lauksargių, pro Eičių užkardas. Dauguma lietuviškų knygų buvo spausdinamos Tilžėje. Tauragės Pilyje buvo karo muitinė, Rusų sienos apsaugos štabas. Sienos pažeidėjus atveždavo čia ir vykdydavo pirmuosius tardymus. Yra duomenų, kad Pilies rūsiuose buvo kalinamas knygnešys – Jurgis Bielinis, mat rekonstruojant pilies ansamblio pastatus rūsiuose buvo rastos grandinės.
Niokota karų
Tauragė daug kartų buvo niokota karų, nes tai – pasienio zona. XVIII a. pabaigoje miestas degė net 5 kartus.
Pasak Edmundo Mažrimo, I-ojo pasaulinio karo metais Tauragė „ėjo iš rankų į rankas“. Praktiškai kas kelis mėnesius miestą perimdavo tai vokiečiai, tai rusai. 1915 m. vokiečiai atsitraukdami susprogdino tiltą per Jūrą, vėliau pastatė laikiną, medinį, stovėjusį iki 1930-ųjų – kol buvo pastatytas metalinių konstrukcijų arkinis tiltas, pavadintas Vytauto vardu, kuris per II-ąjį pasaulinį karą buvo vėl sugriautas.
Per I-ąjį pasaulinį karą labai nukentėjo naujai pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia. Vokiečių žvalgybinis lėktuvas pastebėjo, kad iš bažnyčios bokšto yra stebimos armijos pozicijos prie Lauksargių. Bažnyčia buvo apšaudyta artilerija, o galiausiai – susprogdinta. Apskritai, pasak E. Mažrimo, katalikams labai nesisekė. Bažnyčios statybai supirktus akmenis nusavino caro valdžia ir iš jų pastatė cerkvę, kurioje vėliau, karo metu, buvo laikomi grūdai, o galiausiai ji buvo sugriauta. Šiandien šioje vietoje stovi Tauragės kultūros rūmai.
Pilies paslaptys
Nuo seno buvo tikima, kad, statant Pilį, jos pastatai buvo sujungti su Tauragės dvaru požeminiais tuneliais. Bet šie faktai istoriškai nepatvirtinti. Pasak Edmundo Mažrimo, pilis nuo XIX a. labai pasikeitė. Anuomet nebuvo romantinio stiliaus bokštų, tik gynybiniai bokšteliai, nebuvo pagrindinio 3-ojo korpuso. Tarpukariu Pilyje veikė gimnazija, vėliau – Tauragės aukštesnioji komercijos mokykla, sovietmečiu – politechnikumas.
2003 m., rekonstruojant Pilies architektūrinį ansamblį, buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, senoviniai autentiški architektūriniai elementai buvo kruopščiai restauruojami.
Nuotraukose:
„Sandoros“ pagalbos prieglauda Tauragės dvare prieš karą (pagridinė straipsnio nuotrauka)
Paminklinis ženklas Užbudupio kaime 1948 m. liepos 15 d. žuvusiam Kęstučio apygardos Lydžio-Aukuro rinktinės Neptūno-Algimanto kuopos Vytauto būrio partizanui Juozui Selveniui-Bijūnui (gim. 1923 m.)
Tauragės Didžioji sinagoga, sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1938 m.
Knygnešys, publicistas Jurgis Bielinis (1846-1918) už knygų gabenimą kalėjo Tauragės pilyje. Knygnešio gimimo diena – kovo 16 d. paskelbta Knygnešio diena
Tauragės krašto muziejaus archyvo nuotraukos
