Elena Bazinienė,
Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejaus vadovė
Gyvenime sutinkame daugybę žmonių. Vienus greitai pamirštame, kitus – nuoširdžius, dalykiškus, nesavanaudiškus – įsimename ilgam. Iš jų mokomės gerumo. Vienas tokių – Lomių kaime gyvenantis tremtinys Aloyzas Kazlauskas, kuris jau atšventė garbingą aštuoniasdešimties metų sukaktį. Jubiliato garbei naujajame Lomių parke ošia ąžuoliukas.
Gyvenimas Aloyzo nelepino. 1949 metų kovą, didžiąją savaitę prieš Velykas, su mama Valerija Kazlauskiene, broliais bei seserimis buvo išvežtas į Sibirą. Tėvo šalia nebuvo, jis, partizanų ryšininkas, kalėjo Mordovijos lageriuose. Vyriausiasis Aloyzo brolis Bronius tremties išvengė, spėjo pabėgti, pasitraukė į partizanų būrį gaudamas „Girėno“ slapyvardį.
Sibire Aloyzą bei visą šeimą slėgė didelis vargas, bėdos, Tėvynės ilgesys. Mama Valerija dirbti negalėjo – dėl nervinio sukrėtimo kojose atsivėrė gilios, kraujuojančios ir skausmingos žaizdos, kurios neleido judėti.
Vyresnieji vaikai dirbo taigoje, tačiau jų darbas buvo menkai vertinamas. Vyresnioji sesuo Genutė, spiriama vargo, išmoko pinti krepšius, išdrįso jų pasiūlyti vietos gyventojams. Džiaugėsi už tai į namus parnešusi keletą bulvių ar skatiką. Nuo laukų nuėmus derlių, vaikai pasklisdavo po ražienas, rinkdavo užsilikusias varpas, grūdelius naudodami maistui.
Aloyzo atmintyje giliai įsirėžęs faktas, kaip mama, gelbėdama vaikus nuo fizinio išsekimo, niekam nežinant kartą išvirė sriubą su mėsa, kurią vaikai godžiai srėbė. Tik daug vėliau sužinojo, kad sriuboje būta šunelio mėsos...
Aloyzas sunkiai dirbo, savo vaikiškomis rankomis kartu su suaugusiais kirto mišką. O kokių pavojų ir negandų jis patyrė... Ne kartą su darbininkais teko nakvoti taigoje darbo vietoje, kur pilna nuodingų gyvačių, plėšrių žvėrių. Nakvynės vietą darbininkai iš anksto apsibrėždavo ratu ir degindavo laužą, kad per įkaitusią žemę prie miegančių žmonių neprišliaužtų gyvatės.
Kai vaikinui sukako keturiolika metų, tarybinio ūkio vyresnybė pasiuntė jį į kursus mokytis traktorininko specialybės. Po sunkios darbo dienos šeši tremtinių vaikai, jų būryje ir Aloyzas, geležinkelio stotyje slapta sušokdavo į atvirus vagonus ir pasislėpę rąstų krūvose bildėdavo apie 60 kilometrų į rajono centrą, kur vykdavo kursai. Vėlai vakare tuo pačiu būdu grįždavo namo, o anksti rytą vėl laukdavo sunkus darbas taigoje – jokių lengvatų besimokantiems nebuvo.
Didžiulis džiaugsmas aplankė šeimą, kai Aloyzas po egzaminų į namus sugrįžo su traktorininko pažymėjimu. Tai reiškė, kad jaunuolis turės pastovų darbą ir didesnį atlyginimą, namuose bus daugiau duonos.
Ne visiems lietuviams buvo lemta grįžti į Tėvynę. Daug jų atgulė amžino įšalo žemėje. Lietuviai turėjo savo kapines, kurias prižiūrėjo, aptvėrė, statė kryžius. Kapinės nuolat plėtėsi. Dėl trumpų Sibiro vasarų nespėdavo ištirpti įšalas, tad norint deramai palaidoti žmogų, kapinėse porą parų reikėdavo deginti laužą, kad būtų galima iškasti reikiamo gylio duobę, o aštrūs poliarinių lapių nagai nepasiektų palaikų. Kazlauskų šeimai pasisekė – neteko Sibire laidoti artimųjų.
Aloyzas prisimena, kad lietuviai tremtiniai buvo labai nuoširdūs, darbštūs ir draugiški. Spaudžiami bendros nelaimės, gražiai sutarė, dalijosi viskuo, kuo tik galėjo. Gražiai sutarė ir su kitų tautybių žmonėmis.
Po trijų kalėjimo metų tėvas Jonas Kazlauskas buvo paleistas iš Mordovijos lagerio ir atvažiavo į Uzkij Lugo kaimą, kur tremtį kentė šeima. Tai buvo pati laimingiausia diena – po daugelio metų vaikai ir žmona pamatė gyvą ir sveiką tėvą. Visi susikabinę rankomis verkė iš laimės.
Sibiro tremtiniams buvo peršama mintis, kad tremties vietoje jie gyvens iki gyvenimo pabaigos. Kazlauskų šeimos nariai sapnuose lankė savo gimtąjį Treinosios kaimą. Šeimos nariai, ypač mama, nuolat galvodavo apie gimtinėje likusį sūnų Bronių, melsdavosi už jį. Tačiau nenumanė, kad gyvo Broniaus nebeteks išvysti. 1952 metų vasarą, per patį Sekminių žydėjimą, Bronius Kazlauskas „Girėnas“ žuvo pasaloje Sutkų miške su kitais vienuolika partizanų.
Dėdė Aloyzas gerai prisimena 1953 metų kovo penktąją, kai gyvenvietę apskriejo žinia apie Stalino mirtį. Ypač verkė rusės, gailėjosi tautų vado. Lietuviai ir kiti tremtiniai žinią sutiko gana santūriai, o širdyse žiebėsi mažytė viltis, kad tremtinių gyvenimas keisis. Netrukus jie pajautė atšilimą. Tremtinių šeimas pradėta reabilituoti, buvo pradėta išduoti leidimus grįžti į Tėvynę.
Gerosios žinios Kazlauskų šeimai neteko ilgai laukti. Buvo gautas leidimas grįžti į išsiilgtąją Lietuvą. Tačiau kelionė ilga ir tolima, trejus metus teko kaupti santaupas kelionei iš Sibiro į gimtinę. 1958 metų vėlyvą rudenį Kazlauskų šeima sugrįžo į Lietuvą.
Kelionė tolima, sunki, bet laiminga – po dešimties tremties metų visi šeimos nariai važiavo namo užgrūdinti Sibiro šalčių, darbo ir pažeminimų, tačiau sveiki, nepamiršę savo šaknų ir gimtųjų namų...
Šiandien Aloyzas gyvena jaunystės prisiminimais. Jais dalijasi su vietos jaunimu. Jo tremties lagaminas kaimo muziejuje mena buvusią nepelnytą tremtį. Aloyzas dar stiprus, atidus kaimo žmonėms, kaimynams, jis nuoširdus Lomių parapijos žmogus, kaimo bendruomenės narys.
