Elena Bazinienė,
kraštotyrininkė
Lietuvių kovos už Nepriklausomybę – vienas iš svarbiausių Lietuvos istorijos puslapių. 1918 metų Vasario 16 – ąją paskelbtas Nepriklausomybės Aktas pasuko šalį nauju keliu. Jis buvo nelengvas. Kovose už laisvę žuvo daug lietuvių. Daugumos jų vardai nepamiršti.
Jaunutė Lietuvos valstybė dar nesuspėjo suformuoti savo kariuomenės, o į ją grobikiškas rankas ištiesė rusų bolševikai, bermontininkai, lenkai. Didžiosios kovos dėl laisvės prasidėjo 1918 metų pabaigoje ir tęsėsi keletą metų.
Į jaunos valstybės pagalbos šauksmą bei raginimą apginti trapią laisvę atsiliepė gana daug jaunų Lietuvos vyrų. Tai byloja ne tik istorijos faktai. Apie tai kalba lietuvių rašytojų, dailininkų kūriniai. Pakilę nuo žagrės jauni vyrai išėjo ginti Tėvynės, negalvodami apie savo likimą. Daug jų žuvo, daug grįžo suluošintų.
Pažalpio kaime, netoli Lomių, tebedunkso savanorio Petro Vengliko (1900–1972) sodyba, apjuosta šio žmogaus rankomis sodintu sodu. Palinkusios senos obelys mena čia gyvenusį neeilinį savanorį.
P. Venglikas, užsivilkęs savanorio milinę, buvo paskirtas į septintąjį kunigaikščio Butageidžio pulką. 1920 metų liepos 15 dieną jaunuolis su pulko kuopa atžygiavo į Vilnių. Iš ten karių keliai vedė į kruvinas kovas už Lietuvos Nepriklausomybę. P. Venglikas buvo drąsus karys. 1920 metų lapkričio 21 dieną kovose ties Širvintomis buvo sužeistas į koją, visą likusį gyvenimą jautė šios kovos pasekmes.
1937 metais Lietuvoje leistame žurnale „Jaunoji karta“ straipsnyje „Vienas prieš dešimt lenkų“ autorius aprašo savanorio nuo Lomių kovos žygius. Už drąsą ir pasiaukojimą Tėvynei, P. Venglikas buvo apdovanotas ypatingu – Vyčio kryžiaus ordinu. Kovose savanoris pelnė ir daugiau apdovanojimų, po 1940 metų aneksijos juos slėpė savo sodyboje. Sulaukęs žilos senatvės, artimųjų paprašė jį palaidoti kartu su brangiomis relikvijomis. 1972 metais savanoriui užmerkus akis, artimieji išpildė jo prašymą. Lomių kapinėse, laidodamas Vyčio ordino kavalierių P. Vengliką, kunigas Vladas Radveikis prisiminė velionio – 1918 metų savanorio – kovas už Lietuvos laisvę ir tarė: „Jo nepalaužė kulka, tik senatvė balta...“
2001 metais žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas išleido knygą „Už nuopelnus Lietuvai“. Joje surinkti ir pateikti 37 tūkstančiai tarpukario Tėvynės gynėjų, tų, kurių žygdarbiai buvo įvertinti vyriausybiniais apdovanojimais. Tarp jų – lomiškio Petro Vengliko pavardė.
Treinosios kaime gyveno kitas savanoris Vincas Liutkus (1900–1967), vėliau aktyviai dalyvavęs Lomių kaimo šaulių kuopos veikloje. Šiam savanoriui teko kautis net keliuose frontuose – ties Vilnium ir Radviliškiu. Kario akivaizdoje krito daug priešų bermontininkų. Jo akivaizdoje žuvo kovos draugai. Tačiau V. Liutkaus likimas jam buvo palankus. Savanorio pasakojimai išliko jo dukters a. a. Elenos Liutkutės-Beržinskienės atmintyje. V. Liutkui teko paragauti ir belaisvio duonos, bet dėl savo sumanumo pasisekė ištrūkti iš nelaisvės ir jis grįžo pas savus. Dukros teigimu, tėvas, į namus grįžęs su dviem medaliais, tačiau užklupus sovietinei santvarkai, medalius slėpė ir jų neišsaugojo. Savanoris labai brangino įrėmintą juodai baltą paveikslą su kovos vaizdu, po kuriuo – viską paaiškinantis užrašas „Mūsų kariuomenė suduoda galutinį smūgį bermontininkams ties Radviliškiu. 1919. XI. 21“. Paveikslas ilgai kabojo senolio kambaryje. Po jo mirties dukra E. Beržinskienė paveikslą padovanojo Lomių krašto istorijos ir etnografijos muziejui.
Sugrįžusiems iš karo savanoriams Lietuvos valstybė dėkojo už atsidavimą savo kraštui ir visiems dovanojo išsvajotosios žemės – lietuviui pačios brangiausios dovanos.
Iki 1924 metų dalis Lomių krašto kaimų buvo nykūs, apytuščiai, be gyvybės. Šioje teritorijoje gyvavo keletas dvarų, iš kurių Lietuvos Vyriausybės nutarimu buvo atriekta žemė sugrįžusiems kovotojams. Gautąją žemę savanoriai tvarkė, lygino, rovė kelmus, statė trobesius, sodino sodus, kūrė šeimas, augino duoną.
Ypač daug buvusių savanorių suleido šaknis dabartinio Šakviečio, Pagirupio, Karapolio kaimų teritorijose. Ten kūrėsi Antanas Šlefendoras, Juozapas Jovaišas, Mykolas Valteris, Jonas Fledžinskas, Jonas Dovydavičius, Jonas Jonča ir kiti.
Lomiai ir šalia dunksantys kaimai atgijo čia apsigyvenus savanorių Juozo Ivoškio, Kosto Dūdelio, Jono Imunaičio, Petro Vengliko, Vinco Liutkaus, Antano Klenickio, Jono Donylos, Antano Arvasevičiaus, Stasio Preikšaičio, Petro Norbuto, Stanislovo Dautaro, Deimantavičiaus, Valutkos šeimoms.
Daugumą paminėtų 1918 metų savanorių priglaudė jaukios Lomių kapinaitės.
Prieš 97 metus atkurtoji Nepriklausomybė – svarbi Lietuvos istorijos dalis, parašyta pačių žmonių žygdarbiais, žūtimis. Tarp jų – ir lomiškiai.
