Lygiai prieš metus, brangūs mūsų skaitytojai, Jus pasiekė pirmasis „Tauragės žinių“ numeris. Šiandien išleidome 53-ąjį. Metai pralėkė it akimirka. Kokie jie buvo mūsų rajonui, miestui, mums visiems?
Labai norėtųsi į šį klausimą atsakyti tik teigiamai – metai buvo geri, dosnūs, skaidrūs, pažadai ir viltys išsipildė. Tačiau jei taip būtų, ko belinkėtume vieni kitiems artėjančių švenčių išvakarėse?
Pastebėjote, šventiniai linkėjimai kasmet vis tokie patys? Kartais pagauname save net nebežinantys, kokiais žodžiais pasveikinti bičiulius, bendradarbius, artimuosius. Linkime vilties, tikėjimo šviesesniu rytojumi, meilės, pinigų. Žodžiu, laimės. Tik va kiekvienas ją suprantame savaip. Tikriausiai taip ir turi būti.
Ką čia daugžodžiausi, laimės mums visiems labiausiai ir trūksta. Juolab, kad sunkmetis vis dar kieme, kad broliai, seserys, tėvai ir draugai į Lietuvą grįžta tik Kalėdoms. Apima bloga nuojauta – nejau tik Kalėdoms...
Taip norisi tikėti, kad 2011-ieji bus dosnesni. Šypsenų, svajonių, kurios būtinai išsipildys, tikrų žodžių ir to paprasto žinojimo, kad esi ne vienas. Tiesa, „Tauragės žinių“ redakcijai 2010-ieji buvo geri. Patys geriausi, nes pirmieji, kol kas vieninteliai.
Neslėpsime, pirmąkart rakindami naujosios redakcijos duris tą drėgną lapkričio 27-ąją, nežinojome, kas bus po metų. Tądien išsinuomoję nedidukę patalpėlę Vasario 16-osios gatvėje, dėjome dieną prie dienos, žodį prie žodžio, su nerimu laukėme pirmųjų prenumeratorių, pirmųjų Jūsų atsiliepimų, priekaištų, pastabų, skambučių. Tačiau nesuabejojome nė akimirkos, kad mūsų laikraštis Jums reikalingas.
Šiandien „Tauragės žinių“ korespondentai sunkiai betelpa mažutėlėje redakcijoje. Jei užeisite, pamatysite – it bitės korį prie stalo lipdome stalą, kad tik būtų vietos kompiuteriui ir užrašams. Bet tai geras ženklas – mūsų gausėja. Kaip ir Jūsų, mūsų skaitytojų. Pastarosiomis dienomis redakcijos durys retai užsiveria. Jos varstomos ir varstomos, be paliovos skamba telefonas, į žurnalistų elektroninio pašto dėžutes vienas po kito atkeliauja dešimtys laiškų. Galbūt kitiems kai kurie Jūsų skundai pasirodytų nereikšmingi ir smulkmeniški, tačiau mums jie visi brangūs ir labai laukiami.
Ačiū Jums, kad padedate mums ir savo rajonui, kad suteikiate mums teisę būti tarpininkais tarp Jūsų ir tų, kurie už Jūsų problemas atsakingi. Labai dažnai sulaukiame valdininkų klausimo – kodėl gyventojai skundžiasi ne valdiškoms tarnyboms, o žurnalistams? Toks klausimas žurnalistui visada paglosto širdį – galbūt todėl, kad mumis pasitiki labiau, o gal pagaliau supratome, kad sutramdyti, paraginti dirbti kartais gali tik viešumas.
Rytoj Kūčios. Apsnigtos, tylios, kaip reta gražios šiemet. Kur bebūtumėte tądien, prisiminkite, kad esate tauragiškis, kad čia Jūsų šaknys, daugeliui – gimtinė, pirmieji mokslo žingsniai, pirmoji meilė. Bent mintimis pabūkite su mumis, kad kitąmet galėtumėte mums papasakoti, kaip laukiate stebuklo.
O mes labai laukiame Jūsų, beveik taip pat, kaip Kalėdų. Nepasididžiuokite – pasigirkite laimėjimais, pasidalykite nerimu. Juk už laiką, kuriuo gyvename, esame atsakingi visi. Nesvarbu, kas mes tokie – bedarbiai ar verslininkai, vargšai ar turtuoliai, tikintieji ar bedieviai, politikai ar žurnalistai.
Nepalinkėsime Jums šiandien nieko ypatingo. Kaip ir kasmet prieš Kalėdas teaplanko Jus visus pati skaisčiausia žvaigždė, teatneša ji gausybę naujų planų, tesušvinta tikėjimu, kad rytoj iš tikrųjų bus lengviau. Juk po žiemos visada išaušta pavasaris.
O mes žadame Jums įdomių straipsnių, gilių minčių, drąsių žurnalistinių tyrimų. Jei skaitydami „Tauragės žinias“ su mumis nesutiksite ar panorėsite mūsų pagalbos, netylėkite – surinkite redakcijos telefono numerį. Labai lauksime.
Linksmų ir šviesių Jums Kalėdų. Tesaugo Jus angelas sargas.
„Tauragės žinių“ redakcijos kolektyvas
Šiandien publikuojame ir patį pirmąjį "Tauragės žinių" straipsnį, spausdintą 2009-ųjų gruodžio 23 dieną. Tuomet dar neturėjome savo interneto svetainės, todėl mūsų internetiniai skaitytojai neturėjo galimybės jo perskaityti. Tiesiog prisiminkime.
„Tauragės žinios“ – istorijos širmą atskleidus
Daiva SITNIKIENĖ
Šiandien Jus pasiekusios „Tauragės žinios“ atgimė po 74 metų pertraukos. 1935 metų kovo 3 dieną tauragiškius pasiekęs pirmasis „Tauragės žinių“ numeris buvo ketvirtasis aktyvaus plunksnos brolio, kraštotyrininko, kolekcionieriaus, pirmojo privataus Tauragės muziejaus įkūrėjo, liaudies menininko Liudo Jančausko leidinys. 1934-aisiais L.Jančauskas buvo išleidęs tris vienkartinius leidinius „Tauragės ekspresas“, „Naujas Tauragės ekspresas“ ir „3 Tauragės ekspresas“. Laikraščiai išėjo 1000 egzempliorių tiražu. L.Jančausko leidiniai buvo atspausdinti Tauragėje, M.Epelio spaustuvėje, Spaustuvės gatvėje. „Tauragės žinių“, kaip ir kitų jo išleistų laikraščių, egzemplioriai saugomi Tauragės „Santakos“ muziejuje. Šiuos laikraščius, kaip ir gausybę įvairiausių eksponatų, muziejininkams perdavė L.Jančausko šeima. Muziejaus vyriausiasis rinkinių saugotojas Pranas Tautvydas senutėlius laikraščius pageltusiais lapais laiko kruopščiai sudėjęs tarp kalkinio popieriaus lapų – kad ilgiau išsilaikytų.
Apie ką rašė „Tauragės žinios“
Pirmajame ir, beje, vieninteliame tuometiniame „Tauragės žinių“ numeryje publikuotos įvairios žinios apie tų dienų aktualijas. Laikraštis išėjo keturių puslapių ir kainavo 20 centų. Tais pačiais 1935 metais Liudas Jančauskas buvo pašauktas į kariuomenę ir daugiau laikraščių leidyba nebesivertė.
Pirmajame tuometinių „Tauragės žinių“ puslapyje buvo išspausdinti straipsniai apie iškilmingą estų tautos sukaktuvių minėjimą Tauragėje, mokytojų konferenciją. Vedamasis laikraščio puslapis, kaip ir neretas šių dienų laikraštis, neapsiėjo be kriminalų – tauragiškiai buvo informuojami apie Tauragės policijos suimtą vagių gaują. Kituose laikraščio puslapiuose rašoma apie savivaldybės pajamas ir išlaidas bei pabrangusią elektros energiją, Šapo slapyvardžiu pasirašęs laikraščio leidėjas L.Jančauskas išspausdino publikaciją apie Tauragę po 50 metų: „Kasmet Tauragės mieste pasistato apie 60–70 mūrinių ir medinių namų. Jei vidutiniškai paimti, kad mieste namų kasmet priauga 50, tai įdomu, kiek namų Tauragė turės po 10, 30 ir net po 50 metų. Dabar Tauragėje yra 870 medinių ir 210 mūrinių namų. Viso 1090 namų. Po 10 metų Tauragėj būtų apie 1590 namų, po 30 m. jau – 2590, o po 50 metų – 3590 namų. Žinoma, ne visiems teks ta laimė po 50 metų pamatyti Tauragės miestą taip išaugusį“.
Intriguoja ir šiomis dienomis galinti būti aktuali žinutė „Smegenų sportas“. Skaitytojai raginami atspėti, ar Tauragėje yra slaptų vietų, kuriose be patento pardavinėjama degtinė? Jei yra, tai kur?
Dauguma laikraščio medžiagos buvo parašyta paties redaktoriaus. Atkreipėme dėmesį, kad straipsniai pasirašomi ne tik slapyvardžiais, bet ir trumpiniais, tokiais kaip Ld.Ja., Taur.kor., Ra. Kores.P.
Paskutiniame puslapyje – duoklė reklamai ir skelbimams. Tauragiškiai kviečiami į kino teatrą „Atlantik“ pažiūrėti „garsų šedevrą, kolosališką filmą „Kleopatra“. Visi turi pamatyti šią nepaprasto gražumo ir žavingumo filmą“. L.Neumano restoranas, gyvavęs Bažnyčių g. 22, skelbė virėjos, gerai mokančios specialybę, paiešką. 1935-ųjų metų „Tauragės žiniose“ reklamavosi nauja skalbykla ir prosykla „Jūra“, veikusi Stoties g. 39: „Darbasatliekamas švariai ir sąžiningai. Plovimui naudojamos geriausios priemonės. Kainos kuo pigiausios. Prašome įsitikinti“.
Dar viena reklama: „Kas nori įsigyti gražų ir elegantišką drabužį, tas tesikreipia į S.Kalašinsko vyriškų ir moteriškų rūbų siuvyklą Bažnyčios 2 (prieš Bažnyčią)“.
Įvairiausių pomėgių žmogus
Pirmųjų „Tauragės žinių“ leidėjui ir redaktoriui L.Jančauskui šiemet būtų sukakę 97 metai. L.Jančauskas gimė 1912 metų gegužės 3 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į Lietuvą šeima grįžo, kai Liudukui buvo treji.L.Jančauskas mokėsi Žemaičių Naumiesčio mokykloje, o motinai persikėlus į Tauragę – Tauragės gimnazijoje ir Tauragės aukštesniojoje komercijos mokykloje.
Pirmųjų Tauragės leidinių autorius 1983 metų balandį, sulaukęs 70-ies, pakirstas ligos mirė. L.Jančauskas palaidotas Papušynės kapinėse. Pasak jo dukters Sigutės Pavilionienės, paminklą jos tėčio prašymu išdrožė liaudies meistras, taip pat jau amžinybėn iškeliavęs Andrius Martinaitis. Ant paminklo L.Jančauskui išdrožti Liaudies meno draugijos simboliai. L.Jančauską tauragiškiams primena ir jo sukurtas Jūros krantinėje prie Vasaros estrados tebestovintis medinis stogastulpis pagal pasaką „Vištytė ir gaidelis“.
Tie, kas domėjosi L.Jančausko asmenybe, prisimena jį kaip savitą, ryškią asmenybę, idealistą, Lietuvos patriotą, rinkusį įvairiausią medžiagą, kad kuo daugiau prisiminimų liktų ateinančioms kartoms, – nuo dokumentų iki senų buities rakandų ir drožinių. Surinktus daiktus kruopščiai registravo, aprašė ir net nurodė, ką ir kam perduoti po jo mirties.
–Tėtis buvo šviesus žmogus, sąžiningas ir teisingas. Mokslas jam buvo šventas dalykas. Negalėčiau pasakyti, kuo jis tik nesidomėjo. Mama buvo mūsų maitintoja, kaip sakoma, laikė keturis namų kampus, o tėvelis užsiėmė mūsų auklėjimu, švietimu, kultūros puoselėjimu. Jo dėka mes daug ką sužinojome, išmokome, pažinome daug garbingų žmonių. Jis nebuvo materialistas. Jis norėjo dirbti tai, ką laikė reikalinga ir įdomu. Iš vaikystės prisimenu, kad tėtis vis rašė, klijavo, karpė, fotografavo, registravo. Kartais mama net pykdavo dėl to. Jis užrašinėjo mintis, išgirstas dainas, nepraėjo pro įdomesnę medžio šaką, akmenį. O kaip jis puoselėjo savo namų aplinką! – „Tauragės žinioms“ rodydama šeimos nuotraukų albumus prisiminimais dalijosi L.Jančausko dukra Sigutė.
Moteris pasakojo, kad jos tėtis rašė straipsnius, esė įvairiems laikraščiams ir dukras skatino rašyti vaikiškiems žurnalams. Sigutė neslėpė apsidžiaugusi, kai sužinojo, kad naujas Tauragės krašto laikraštis vadinsis „Tauragės žinios“.Esą šis leidinys bus tąsa to, ką darė jos tėtis, ir įamžins jo atminimą.
Duona – skaityti ir rašyti
Liudas Jančauskas su žmona Juzefa užaugino dvi dukras. Tauragėje gyvenančiai Sigutei šiandien – 49 metai, Kretingoje gyvenančiai Liudai – 55-eri. Sigutė įgijo prekių žinovės specialybę ir šiuo metu dirba prekybos srityje. Liuda – farmacininkė.
89 metų Juzefa Jančauskienė apie savo vyrą „Tauragės žinioms“ nedaug ką galėjo papasakoti. Senolė skundžiasi sutrikusia atmintimi.
– Jo duona buvo tik skaityti ir rašyti, – trumpai savo amžinąjį atilsį vyrą apibūdino Juzefa.
Liudo vardu pavadinta vyresnioji Jančauskų dukra. Jos sūnus – taip pat Liudas. Sutapimas, bet ir Jančauskų dukters Sigutės uošvio vardas – Liudas. Todėl Sigutė savo sūnų pavadino Liudo vardu abiejų senelių garbei.
Unikalių Tauragės leidinių autorius L.Jančauskas dirbo II-osios eilės laiškininku, pašto viršininku, Mokesčių inspekcijos tarnautoju, Tauragės apskrities žemės tvarkymo įstaigos vyriausiuoju sekretoriumi, Tauragės vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus butų ploto inspektoriumi, pieninėje priėmėju, kasininku Kelių valdyboje ir autoūkyje bei kitur. Dėl savo „užsienietiškos“ kilmės, pasaulėžiūros ir veiklos jis ne kartą buvo atleistas iš darbo. Pavyzdžiui, iš darbo Taupomojoje kasoje buvo atleistas už tai, kad atsisakė važinėti po kaimus ir agituoti už kolūkius bei rinkti paskolas. Tačiau greta atleidimų L.Jančausko darbo knygelėje – ir daug padėkų už gerą darbą.
Muziejui dovanojo per 1700 eksponatų
„Kiekvienas esame maža visuomenės dalis ir ieškome savo vietos gyvenime. Ne kiekvienam pavyksta tapti tuo, kuo norėjom, būti, dirbti mėgiamiausią darbą ir nuveikti tiek, kad apie tai kalbėtų metų metais, dešimtmečiais, dar gyvam esant ir po mirties“, – atsiliepimuose apie L.Jančauską rašė buvęs Tauragės krašto muziejaus direktorius Česlovas Vaupšas. Jis įsitikinęs, kad jei Liudas dabar būtų gyvas, jie būtų sielos broliai, mat abiem rūpėjo tas pat.
Apie L.Jančauską Česlovas surinko nemažai informacijos.L.Jančausko asmenybe muziejininkas susidomėjo perskaitęs informaciją apie jo leistus leidinius Lietuviškų periodinių leidinių bibliografijos pirmajame tome. Č.Vaupšas surado ir susipažino su Liudo žmona Juzefa, kuri ne tik papasakojo apie savo vyrą, bet ir išsaugojo vyro surinktą vertingą kolekciją.
Tauragės „Santakos“ muziejuiJ.Jančauskienė dovanojo per 1700 įvairiausių smulkių ir stambesnių eksponatų. Tai liudija eksponatų dovanojimo aktas. Liudo kolekcija – tai nuotraukos, dokumentai, iškarpos iš įvairių leidinių, knygos, senoviniai daiktai, paveikslai, jo paties meno dirbiniai, žmonos rankdarbiai ir net dukrų piešiniai bei daugybė įvairių smulkmenų, tuomet eiliniam žmogui galėjusių pasirodyti kaip nereikalingi niekniekiai.
Per visą savo gyvenimą L.Jančauskas sukaupė ištisą lobyną. J.Gagarino gatvėje (dabar Laisvės g.), namo, kuriame gyveno jų šeima, palėpėje, buvo įkūręs kultūrinių vertybių muziejų. 1986 metais L.Jančausko našlei išsikrausčius iš šio namo eksponatai buvo perduoti Lauksargių devynmetei mokyklai. L.Jančausko dukra Sigutė Pavilionienė „Tauragės žinioms“ sakė, kad ateis laikas ir ji su seserimi Liuda dar nemažai ką iš tėčio kolekcijos kam nors padovanos.
P. S. Deja, Juzefa Jančauskienė nesulaukė pirmojo naujųjų "Tauragės žinių" gimtadienio. Šių metų birželį ji išėjo amžinybėn.
