Pažinti savo kraštą būtina. Vargu ar kas dėl to ginčytųsi. Šįkart savaitgalio kelias vedė į Šiaurės Lietuvą, šių eilučių autorei iki šiol mažai pažįstamus kraštus. Nevarginsiu „Tauragės žinių“ skaitytojų detaliu kelionės aprašymu, juolab, kad apie Biržų, Rokiškio kraštą gausybę informacijos galima rasti internete. Tačiau žurnalistinis smalsumas neleido nepastebėti, kad už Tauragę gerokai mažesni miesteliai ir net kaimai ištisą vasarą sulaukia turistų antplūdžio. Apėmė apmaudas – kodėl to nėra pas mus?
Rokiškis – miestas Lietuvos šiaurryčiuose, skaičiuojantis vos 17 tūkstančių gyventojų. Rokiškėnai didžiuojasi savo raudonbokšte XIX a. grafų Tyzenhauzų statyta bažnyčia, jų dvaru. Istorinė kelionė po tykų, švarų miestelį truko keletą valandų. Kaip bebūtų keista, prie bažnyčios vienas po kito suka turistų autobusai. Juos pasitinka žvitri daugelį metų Rokiškio kultūros centre dirbanti gidė. Pasakojimas užburia – rodos, nieko ypatingo: apkeliaujame bažnyčios prieigas, apžiūrime jos interjerą, pasigėrime iš Paryžiaus kadaise grafo Reinoldo Tyzenhauzo pargabentu altoriumi. Vos spėjame paskui gidę, kuri lyg žirnius beria įspūdingą pasakojimą apie miestelio istoriją – istorinę atmintį byloja kiekvienas senamiesčio lopinėlis, kiekviena senovinė plyta, senosios pastatų iškabos, restauruoti bažnyčios vartai.
Tyzenhauzų dvaras pasitinka stulbinančiai tvarkinga teritorija. Ekspozicijoje – 1940-aisiais sustojęs dvaro laikas. Gidės pasakojimu, tik senųjų rokiškėnų pastangomis turistai šiandien gali gėrėtis tuomete grafų aplinka: per dešimtmečius išsaugotais jų kostiumais, baldais, paveikslais. Visko neišpasakosi, geriau, žinoma, pačiam pamatyti ir išgirsti. Nori nenori, peršasi mintis – o ką mes, tauragiškiai, žinome apie savo kraštą, ką išsaugojome sau ir kitiems, kad galėtume ir patys pasigrožėti, ir svečiams parodyti? Pakalbinta gidė sako: turistams pritraukti reikia daug pastangų – tai esąs ne vienerių ir net ne kelerių metų atkaklus darbas. Jokių atostogų vasarą – juk pats turizmo sezonas.
Biržuose mus pasitinka Astravo Tiškevičių dvaras, kuriame įsikūręs „Sėlos“ muziejus (kadaise šiame krašte gyveno sėliai, iš čia ir muziejaus vardas). Nors sekmadienis, muziejaus durys atviros, daugybė darbuotojų zuja iš salės į salę. Atvykėlis gali ne tik pavaikštinėti išpuoselėtu buvusio dvaro parku, tačiau ir kavutės išgerti, ir nebrangių suvenyrų nusipirkti ir... savo reikalus atlikti ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Idealiai švaru. Nepaminėti to negaliu, nes argi Tauragės krašto muziejuje turistai rastų tokią vietą? Ką ten muziejuje, visame Tauragės mieste nerastum tokio viešo tualeto.
Biržų kultūros darbuotojai nesnaudžia – muziejuje turistus pasitinka etnografinis šokių ir dainų ansamblis: griežia smuikelis, gaudžia ragai. Ant stalų – šio krašto gėrybės: sūris, juoda duona ir, žinoma, ąsotis nacionalinio Biržų kulinarijos paveldo – biržetiško alaus. Kultūros puoselėtojai neriasi iš kailio – skamba tarmiškos dainos, pasakojimai apie biržetiško alaus kelią ant lietuvių stalų. Pusantros valandos etnokultūros pamokėlė baigiasi trankiu bendru šokiu. Lankytojui ši atrakcija kainuoja vos keletą litų.
Muziejaus darbuotojai neslepia, kad turistus į savo miestą ir muziejų privilioja bendradarbiaudami kartu su vietos verslininkais – nacionalinių maisto produktų gamintojais, vietos alaus bravoru. Vieną turistų grupę keičia kita. Biržiečiai sako, kad geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, nors informacijos apie vietos lankytinas vietas gausu internete. Respublikos muziejų portale muziejai.lt apie šio krašto lankytinas vietas rasite viską, kas tik gali dominti, – bilietų kainas, darbo laiką, informaciją apie visas ekspozicijas.
Biržiečiai nepamiršta paraginti, kad grįždami užsuktume į Kirkilų kaimą, kur turistų kiekvieną dieną laukia šio kaimo bendruomenė. Vos keletas litų – ir paragausite bendruomenės moterų keptų, ant vynuogių lapų patiekiamų nacionalinių rupių kvietinių miltų blynų. Kirkiliškiai giriasi, kad jų blynų ragavo pats prezidentas Valdas Adamkus.
Mūsų politikai svarsto – galbūt rekonstruotos Tauragės miesto aikštės, naujam gyvenimui prikelta daugybę metų usnimis apžėlusi Jūros pakrantė pritrauks turistus. Te miesto šeimininkai nesupyks, bet nuoširdžiai viliuosi – galbūt ateis diena, kai Tauragės krašto muziejus bus atviras kasdien, linksmins svečius specialiomis programomis, kai galėsime juos pavaišinti vietos gardumynais, kai šimtmečius skaičiuojanti miesto pilis pagaliau bus restauruota, kai vasaros – turizmo sezonas atsakingiems specialistams taps ne atostogų metu, o darbymečiu. Galbūt.