Karina SĖRIKOVA
Kas yra menas ir kodėl jis taip traukia kai kuriuos mūsų? Kodėl kartais net ir nujausdami, kad būti menininku nėra pelninga, absolventai renkasi studijuoti būtent šią sritį? Kaip susijusios kūryba ir motinystė? Ar Tauragei reikia galerijos? Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su tauragiške menininke, šiuo metu laisvai samdoma grafikos dizainere ir mama Gita Balžekaite.
Be meno tampa tikra pabaisa
Gita „Tauragės žinioms“ teigė, kad niekada net neabejojo, jog studijuos meną.
– Džiaugiuosi, kad gimiau menininke, tai man didžiausia dovana. Nėra nieko įdomiau už gyvenimą su menu. Visas depresijas kūryba išbaido. Jei kurį laiką neturiu galimybių kurti, tampu tikra pabaisa, kažkoks nerimas, baimės pradeda pulti. Kūryba man kaip meditacija, kaip vaistai, – pasakojo G. Balžekaitė.
Baigusi mokyklą, Gita pasirinko grafinio dizaino specialybę Vilniaus dizaino ir statybos kolegijoje. Nors niekada nesigailėjo dėl savo pasirinkimo, tačiau baigusi studijas tauragiškė įstojo dar ir į Vilniaus dailės akademiją mokytis tapybos.
– Antrosios studijos privertė mesti grafikos dizainerės darbą, nes reikalavo daug laiko. Be to, norėjau atsiduoti menui šimtu procentų, norėjau tapyti, – studentiškais prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Menas – nepelninga šaka
Idealistinių vilčių vedama, Gita su seserimi Jolita įkūrė meno kūrinių galeriją „Inspektas“, kitaip „šiltnamis“, Vilniuje, Jakšto gatvėje. Joje seserys eksponavo ir prekiavo jaunų kūrėjų darbais, buvo įkūrusios internetinę parduotuvę. Tačiau dabar, kai galerijos idėja žlugo, Gita supranta – iš meno išgyventi labai sunku.
– Nors mūsų galerija buvo nominuota žurnalo „Pravda“ geriausio metų projekto apdovanojimui, ji žlugo. Tai buvo absoliučiai nepelninga. Jaunų kūrėjų, nors jie ir talentingi, darbų žmonės nelinkę pirkti. Jie jais nepasitiki, o vis dėlto meno kūriniai vertinami kaip investicija, – pasakojo G. Balžekaitė.
Ar Tauragei reikia galerijos?
Jau apie metus G. Balžekaitė gyvena Tauragėje. Gita kartu su menininkų grupe „Balti“ pristatė Lietuvos Nepriklausomybės dienai skirtą parodą „Mirgėjimai“ ir individualią lino raižinių parodą Tauragės moters užimtumo centre „M. moteris“.
– Man labai svarbi lietuvybė. Taip nutiko, kad aplink susibūrė žmonės, kuriems taip pat artima lietuvių kultūra, pagoniškos vertybės. Patys save pagavom, kad kuriam kažką individualiai ta tema, ir pagalvojom, jog reikėtų susiburti į grupę. Na, o paroda apie moterį gimė iš minties, kad moterimi dažnai tampama, tapus motina. Man irgi panašiai nutiko. Savo svarbą pajutau pagimdžiusi sūnų. Įvyko ego perkėlimas nuo savęs vaikui, – teigė tauragiškė.
Mintis įkurti galeriją Gitai buvo kilusi ir grįžus į Tauragę, tačiau niekas, į ką moteris kreipėsi, šia mintimi nesusidomėjo.
– Esame eksponavę savo parodas nedidelių miestelių galerijose, kurios puikiai veikia. Apie galerijos viziją kalbėjau ir su savivaldybės Kultūros skyriaus, ir su Plėtros skyriaus darbuotojais, net su pačiu meru, tačiau, panašu, Tauragei galerijos nereikia, – tikino kūrėja.
Tėvynę dar kartą atrado Graikijoje
Ypač stipriai savo šaknis Gita pajuto, gyvendama Graikijoje, Korinto mieste. Moteris pasakojo, kad pradžioje buvo sunku ir ilgesinga be Lietuvos, ašaros byrėjo klausantis tautiškų dainų, tačiau kuo toliau, tuo labiau priprato prie graikiškos kultūros ir ją įsimylėjo.
– Lietuva – mano meilė, o Graikija – meilužė. Ten tapau europiete, išmokau laisvumo, atsirado daugiau laisvės kūryboje, įgijau neįkainojamos patirties – ir kaip žmogus, ir kaip menininkė.
Nors ir baigė tapybos studijas, Gita neapsiriboja tik aliejiniais dažais, kūrėją traukia įvairūs menai: ir fotografija, ir grafika, ir komiksų kūryba.
Gitos darbus galima apžiūrėti interneto svetainėje www.kaigerai.lt.