Mantas Martišius. Asmeninio albumo nuotrauka
Hibridinis karas, propaganda, informacinis karas. Kaip atskirti informaciją nuo dezinformacijos? Ir kokios mūsų laukia informacinės grėsmės viešojoje erdvėje? Ar gebame savarankiškai atsirinkti ir vertinti informaciją? Apie visa tai – radijo laidų cikle „Kova dėl širdžių ir protų“. Gyvename laikotarpiu, kai informacija mus pasiekia visur ir visada. Nesvarbu, ar renki grybus miške, ar stovi eilėje prie parduotuvės, dažniausiai gauni pranešimus į išmanųjį telefoną apie įvykius pasaulyje ir Lietuvoje. Laikotarpiu, kai net pačiame tyriausiame ir nekalčiausiame dalyke gali rasti melo bei šmeižto, privalai atsirinkti informaciją. Žmonės yra suklaidinami ir smunka pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, valstybės tarnautojais ir žiniasklaida. Tyrimai rodo, kad dezinformacija dažniausiai veikia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones. Apie tai, kas yra propaganda, – pokalbis su Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu, daktaru Mantu Martišiumi.
– Propaganda – svarbi informacinio karo dalis. Ne tik svarbi, bet ir neišvengiama. Teigiama, kad propaganda yra visur ir kasdien šalia mūsų, mes esame kartu su ja. Ji veikia per emocijas, baimę, nepasitikėjimą ir pyktį.
– Pirmas dalykas, kad apskritai komunikacija, kalbėjimas yra vienas būdų valdyti mases ir padaryti taip, kad dauguma žmonių elgtųsi taip, kaip tu nori. Ir tai yra svarbu. Vieši pinigai, vieši finansai, mūsų pastangos būna konflikte su kitais mūsų norais. Įsivaizduokime tokį hipotetinį pavyzdį: dvi viena šalia kitos esančios gyvenvietės turi nuspręsti, ar už skirtus pinigus abiejose gyvenvietėse pakeisti elektros stulpus įrengti apšvietimą, ar už tuos pačius pinigus tarp tų gyvenviečių nutiesti kelią. Reikia pasirinkti viena arba kita. Jei aš esu kelių asfaltavimo versle, man labiau priimtinas antras sprendimas, jei elektrifikacijos versle – pirmas sprendimas. Automatiškai tos bendrovės bandys įtikinti žmones, kad šie palaikytų būtent jiems naudingą sprendimą. Ir dar daugiau – jie nebus tokie atviri, kad sakytų: mes norime nutiesti kelią tarp šitų dviejų gyvenviečių dėl to, kad taip galėsime užsidirbti, darbuotojai gaus atlyginimus. Jie ras kažkokius bendrojo gėrio tikslus ir sakys, kad būtent dėl to reikia tą daryti. Pavyzdžiui, nutiesus kelią padidės prekyba tarp šių gyvenviečių ir visi iš to išloš ir t.t. Visada bandys nuslėpti, nutylėti tą asmeninį interesą. Ir tokių dalykų yra daug. Tai yra ir mažajame lygmenyje, tiek tarp šalių, verslų, politinių partijų, kurios bando pakreipti auditorijos dėmesį. Taigi atsargiai, tai yra propaganda. To neišvengsi, bet žinodamas, kad tai yra, gali būti labiau atsparus ir priiminėti sprendimus vadovaudamasis savo galva, o ne kažkas tau pakišinės sprendimo variantus kaip špargalkes ir tu net nesuprasi, kad iš tikrųjų ne tu priiminėji sprendimus, bet jie priiminėjami už tave, o tau atrodo, kad sprendimus darai pats.
– Sugrįžkime į sudėtingą šiandieną, kai pagrindinės žinutės daugelio žmonių telefonuose, mintyse ir širdyse – karas, karas, karas. Rusija propagandai skiria pačius didžiausius pinigus tam, kad galėtų valdyti dideles mases, suteikdama netikrą informaciją. Karo fone yra didelis propagandos bagažas, į kurį investuojama tam, kad mes galėtume tuo patikėti net nebūdami tos šalies piliečiai.
– Situacija, kurioje esame dabar, atsirado po vasario 24 dienos, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Bet ji pradėjo vystytis gerokai anksčiau. Sakyčiau, reikėtų padalinti į dvi dalis: pirma dalis yra ta, kad 1999 –2000 metais tuometinis Rusijos prezidentas atsistatydina ir užleidžia tuometiniam ministrui pirmininkui Putinui prezidento postą. Rinkimai Rusijoje tuo metu dar vykdavo pakankamai demokratiškai. Tačiau Putinas suvokia, kad norint užimti valdžią, norint joje išsilaikyti, vienas iš būdų yra atkurti gulago sistemą, tai yra prievartinį mechanizmą, ne duoti daugiau pinigų, nes jų visiems neužteks, bet įtikinti Rusijos žmones, kad Putinas ir putinizmas yra Dievo siųstas kelias Rusijai. Ilgainiui jie sugeba taip apkvailinti didelę Rusijos žmonių dalį ir įtikinti, kad dabar Rusija atsistojo, tapo didžia valstybe, užima jai priklausančią teisėtą vietą, visi kiti dreba, griūna. Vėliau jie tą idėją pradeda eksportuoti į aplinkines šalis ir pasaulį, ir gana sėkmingai. Rusijos viduje buvo sulaužyta nuomonių įvairovė, jos nėra, yra kai kurie kanalai, kurie skleidžia kitokią informaciją, bet jie per maži, kad galėtų turėti įtakos auditorijai. Užsienio auditorijoje jie taip pat turi didelį pasisekimą, nes daug kas iš užsienio politikų sutikdavo su Rusijos reikalavimais, kad tiktai jos neerzintų, kad tik ji nesiimtų kokių nors blogų veiksmų. Aišku, tai, kas prasidėjo šių metų vasario 24 dieną, – karas, ukrainiečiai nepasidavė ir jie turbūt parodė, kad skirtumas tarp to, ką Rusija kalba, – kad ji yra didelė, jos armija nenugalima, ji gali visus greitai į ožio ragą suriesti, ir realybės yra labai didelis. Rusijos propaganda dabar yra susidūrusi su dviem didžiulėmis problemomis. Viena – tai kad ir Vakaruose dabar visi pamatė, kad tai buvo tie Potiomkino kaimai, tie sakymai buvo per daug išpūsti ir neatitinka realybės. Taigi šioks toks prablaivėjimas vyksta. Ir dar daugiau – netgi pačios Rusijos viduje prasideda tam tikri bruzdėjimai ir klausimų kėlimas, nes visą laiką buvo pasakojama, kad Rusijos vadas yra pats efektyviausias, Rusijos kariuomenė yra pati geriausia, o dabar reikia skelbti mobilizaciją, ji pavadinta daline, nors nei ji dalinė, nei kokia, kviesti Rusijos vyrus eiti kariauti į Ukrainą. Taigi galima kiek nori pudrinti smegenis, bet jei tave kviečia kariauti, tu ateini į karinį miestelį, o ten trūksta uniformų, palapinių, visko trūksta, tu matai netvarką, tu pradedi klausti, ar tikrai viskas taip gerai. Ar tikrai viskas taip gražu ir efektyvu, kaip mums pasakojo. Taigi Rusijos propagandai reikia lieti didžiulį informacijos srautą, kad išlaikytų tą eilinių rusų kontrolę, kad jie nepradėtų bruzdėti.
– Skleidžiant propagandą žiniasklaida, kalbėjimas yra labai svarbu, bet ar yra kitų būdų ją skleisti? Pavyzdžiui, juk kultūra irgi yra propagandos dalis?
– Taip, žinoma. Jei pažiūrėsime į komunikaciją tik kaip į žiniasklaidos priemonę arba kaip į socialinius tinklus, tai labai susiaurinsime. Žmonių susibūrimai irgi yra komunikacijos dalis. Taigi ir kultūra – teatras, kinas, ir sportas. O antras dalykas yra tas, kad Rusijai be galo svarbu būti matoma ir rodytis visur, kadangi iki karo ji save projektavo kaip atgimstančią galybę, ji norėjo būti visur, apderkt visus kampus. Ir dabar, kai paprašoma jų teatrų nevažinėti, jų kompozitorių muzikos negroti ir taip toliau, juos tai erzina, nes tada jie netenka tam tikro placdarmo, nuo kurio galėtų apsispirti ir toliau savo ekspanciją vystyti. Jei tavęs nėra šalia, kažkokių kūrybos artefaktų nėra, tai, kaip anglai sako, – „out of side, out of maind“. Taigi kai tu nebebūsi šalia, tave pamirš. Karas Ukrainoje baigsis, o Vakarai pasakys – mes galim gyventi be Rusijos. Ir tai juos gąsdina. Jei taip bus, vadinasi, nebus galimybės ne tik dirbti ir užsidirbti, bet nebus galimybės ir daryti įtaką Vakarų gyventojams, politikams. Jie to nenorėtų. Bet klausimas, ar jiems tai pavyks. Tikiuosi, kad ne.
– Neabejoju, kad šis karas parodė, kad tokioje situacijoje esame kritiškesni, tačiau atsiranda tam tikri santykiai tarp žmonių, tautinių mažumų. Kaip čia išvengti, pastebėti ar elgtis?
– Lengvo atsakymo ar mažos piliulės neužteks. Viena vertus, mes turime suprasti, kad yra kitaip mąstantys žmonės ir t. t. Lietuvoje yra pakankamas Rusijos keliamos informacinės grėsmės suvokimas, jis platus ir gilus. Mes šiuo atveju turime šiokį tokį pranašumą lyginant su kitų šalių, ypač tų, kurios neturi didelės istorinės gyvenimo šalia Rusijos patirties. Kuo toliau į vakarus, to suvokimo platumas ir gilumas mažėja. Tad Rusija bando paveikti, pavyzdžiui, prancūzus, vokiečius, italus, kuriuos paveikti gerokai lengviau dėl to, kad jų kritinis mąstymas ir skeptiškumas yra gerokai mažesnis, jie viso to nesuvokia taip gerai kaip lietuviai, lenkai, latviai ar čekai. Tad gerokai lengviau jais manipuliuoti. Dabar dėl to „zapadlo“ kalbėti rusų kalba ir panašiai – atsakymas yra paprastas: turbūt daugelis žmonių yra ir pasipiktinę, ir išsigandę to, ką Rusija padarė, jiems nepatinka tai, kad XXI amžiuje vyksta niekieno neišprovokuotas karas tarp autokratijos ir demokratijos ir, žinoma, jie nebūtinai turi norėti ir klausimas, ar gali norėti būti draugiški rusų tautos atstovams, nors galbūt jie nieko bendro su Putinu neturi. Piktintis tuo – irgi keistas dalykas, tai tarsi nematyti realybės, tarsi sakytum – lyg nieko neatsitiko, ko čia dabar nenori bendrauti. Su tais žmonėmis nenorima bendrauti todėl, kad jų šalies vadovas pradėjo karą.
– Pasakėte gerą žinią, kad mes, lietuviai, gebame vertinti Rusiją objektyviai, turėdami tokią istorinę patirtį ir atmintį.
– Taip, mūsų patirtis leidžia mums būti jautresniems ir susekti tuos galimus pavojus greičiau. Tačiau eikime nuo abstraktybių prie konkretybių. Pavyzdžiui, yra šalis, toj šaly yra įvairūs žmonės, ir kai kurie tų žmonių sako, kad reikia atskirti politiką nuo ekonomikos, kultūrą nuo politikos ir taip toliau ir šitų dalykų nemaišyti. Ir kas atsitinka – jeigu jų tokia kalbėsena gauna visuomenės palaikymą, atsitinka taip, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje: buvo nuspręsta nutiesti dujotiekį Baltijos jūros dugnu tam, kad Vokietijos chemijos pramonė gautų pigių dujų. Buvo nutiestas tas pirmas vamzdis. Latvija, Estija, Lenkija, Lietuva ir JAV prieštaravo dėl Nord stream tiesimo. Nutiesė, tai nutiesė. Vėliau, 2015 metais, po Krymo aneksijos, po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje, Donbaso regione, Luhanske ir Donecke, Vokietijos chemijos pramonė ir politikai sakė: reikia tiesti naują atšaką Nord stream 2. Vėlgi daug kas prieštaravo, tačiau buvo sakoma, kad mes turėsime didesnį poveikio svertą Rusijai. Jie ir nutiesė tą antrą atšaką. Ir tik prasidėjęs karas neleido tos antros atšakos paleisti. O dabar sprogimai ir sugadintos abi atšakos atjungė dujotiekį visam laikui. Vadinasi, toje šalyje buvo galima kalbėti ir iki prasidedant 2014 m. įvykiams Ukrainoje, turėti tą poveikį ir įtikinti visuomenę, politikus, kad bendradarbiavimas su Rusija yra teisingas kelias, ir netgi prasidėjus karui vis tiek buvo investuoti milijardai antrai atšakai. Lietuvoje kai kurie verslai, kai kurie žmonės sakydavo panašiai kaip ir kai kurie Vokietijos verslininkai, kad reikia su Rusija prekiauti, nes ten geri pelnai, ir jie bandė daryti įtaką. Tokie verslininkų pasisakymai nebuvo palaikyti plačiosios visuomenės, nes ji suvokė, kad dabar karas yra Ukrainoje, o po to bus Baltijos valstybėse. Bet neapsigaukime, kad mes esame geresni dėl to – paprasčiausiai veikia istorinė atmintis ir istorinės aplinkybės.
– Propaganda – toks dalykas, kuris mūsų kasdienybėje egzistuoja visada ir įvairiomis formomis.
– Absoliučiai. Propaganda yra šalia, ji bando jus paveikti, ir žinokite, kad net jūs pats kaip žmogus kai kada bandysite paveikti kitus turėti įtakos įvairiems sprendimams. Žinokite, kad tai yra ultravioletiniai spinduliai – mes jų nematome, bet jie yra. Taip ir propaganda – galbūt jos kartais nepastebime, bet ji yra ir bando daryti įtaką mums.
Kalbino Vida Grišmanauskienė
Parengta pagal Tauragės radijo laidą „Kova dėl širdžių ir protų“
Projekto laidų Tauragės radijo eteryje klausykite pirmadieniais nuo 11 val., laidos kartojamos šeštadieniais 14 val. ir sekmadieniais 9 val.
