Dabartinė trijų nepilnamečių vaikų motinos Vidos Pozingytės padėtis nepavydėtina – ji su savo berniukais privalo išsikelti iš savavališkai užimto socialinio būsto. Kitaip iš buto ją ir tris jos vaikus grasina išmesti policija. Tačiau moteris tikina nelabai turinti kur keltis – gyventi kartu su neįgalia motina ir nuolat alkoholiu besisvaiginančiu psichiškai neįgaliu broliu ji nebegali. Ar pajėgūs vienišai motinai padėti valdžios atstovai? Deja, jie tik kraipo galvas, į žurnalistų klausimus atsakyti negali, nes mėgaujasi atostogomis, ir Vidos mažiesiems tegali pasiūlyti saujelę saldainių.
Vargsta su neįgaliu broliu
Į „Tauragės žinias“ Vida kreipėsi, kai pas ją apsilankė du ekipažai policijos pareigūnų, paraginusių kuo greičiau išsikelti iš savavališkai užimto savivaldybei priklausančio vieno kambario buto, antraip moteris su dešimties, devynerių ir šešerių sūnumis bus iškraustyta per prievartą.
– Prieš įsikeldama į šitą butą, gyvenau su savo neįgalia mama ir psichinę negalią turinčiu broliu. Tačiau jis ne tik sunkaus būdo, bet dar kasdien geria ir savo elgesiu trukdo berniukams mokytis, išsimiegoti, kabinėjasi, apskritai trukdo ramiai gyventi. Vyriausiąjį berniuką net buvo primušęs, tačiau teismas negali priimti sprendimo jį gydyti, jei jis to nenori, – susijaudinusi pasakojo V. Pozingytė.
Moteris teigė, kad pyktį jai kelia dabartinė slaugos sistema, kuri draudžia prievarta psichikos ligonį gydyti nuo alkoholizmo ar nuo psichinių sutrikimų. Maža to, dažnai net policija negali padėti susitvarkyti su jos 44-erių broliu.
– Būna, kad tik iš trečio karto išveža, kai jis triukšmą kelia. Tačiau kas iš to, jis išsiblaivo ir vėl grįžęs geria. Ne kartą ėjau pas gydytoją Peniką, prašiau, kad priimtų mano brolį pasigydyti, tačiau man atsakė, kad jei jis nenori, niekas neprivers, – guodėsi moteris.
Prireikė, kai iškuopė išmatas
Mintis persikelti gyventi į aukštu žemiau nei jos motinos butas esančias patalpas Vidai kilo, kai ji pastebėjo, kad maždaug dvejus metus jose niekas negyvena, o gyvenimas su broliu tapo nebepakeliamas.
– Butas stovėjo dvejus metus tuščias. Maždaug prieš penkis mėnesius jame pradėjo rinktis bomžai, išlaužė durų spyną, miegodavo ten, tuštindavosi. Iškuopiau butą – kastuvu šiukšles ir išmatas kasiau, išsitapetavau, susinešiau baldus ir vos daugiau nei porą mėnesių pagyvenau – iškrausto. Kodėl to buto dvejus metus niekam nereikėjo? Dabar, kai išsikuopiau, prireikė, – ašarojo daugiavaikė mama.
Tuos kelis mėnesius Vida tyliai džiaugėsi ramybe, jos vaikai galėjo ramiai miegoti naktį, ruoštis pamokoms.
Atvažiavo būrys pareigūnų
Tauragės rajono savivaldybės administracija Vidą ir jos berniukus iš jų užimto buto pradėjo „krutinti“, kai apžiūrėti negyvenamų patalpų atvyko moteris, gavusi pasiūlymą tame bute gyventi.
– Atėjo moteris, kyštelėjo galvą, pamatė, kad mes čia gyvename, ir išėjo. Vėliau atvyko butų ūkio darbuotojai, o rytą – ir policija. Gal kokie 8–10 pareigūnų – labai išsigandom. Kad toks ekipažas atvažiuotų, kai ant lovos gulinčiai motinai ar mano vaikams brolis neduoda ramybės... – kalbėjo Vida.
Moteris neslepia, kad savivaldybės administracija į kitą socialinį būstą jai siūlė keltis du kartus, tačiau abu kartus pasiūlymo ji atsisakė. Paklausta, kodėl, atsakė:
– „Dunokų“ turgelyje dirbu valytoja. Į darbą išeinu trečią nakties. Jei būčiau pasirinkusi butą Tauragės dvare, būtų tekę palikti darbą, o buto Vytenio gatvėje nepriėmiau, nes ten nebuvo vandens – nei iš čiaupo, nei iš šulinio. Kaip man su vaikais ir neįgalia motina ten gyventi?
Vida tikina siūliusi savivaldybei šiame bute vandenį įvesti savo lėšomis, tačiau jai neleista to daryti.
Padėti negali niekas
Paprašytas „Tauragės žinių“ bent išklausyti į nepavydėtiną padėtį patekusią daugiavaikę mamą, Tauragės meras Pranas Petrošius sutiko ją ir jos vaikus savo kabinete priimti be eilės. Tačiau ir išgirdęs moters istoriją teigė niekuo jai padėti negalįs, tik V. Pozingytės berniukams pasiūlė pasivaišinti saldainiais ir paragino parašyti prašymą vienkartinei pašalpai gauti.
– Suprantu jūsų padėtį, tačiau jau sykį vienai moteriai esame skyrę socialinį būstą be eilės, bet Vyriausybės atstovas mus apskundė, – teigė P. Petrošius.
Žurnalistų atsikratė
Būstas, į kurį neteisėtai įsikėlė V. Pozingytė, pasak savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus specialistės Sonatos Vidraitės, laisvas esąs nuo šių metų sausio. Specialistės teigimu, jo ilgai savivaldybei neperdavė ankstesnioji buto gyventoja. Paklausta, ar savivaldybės administracija ragina socialinių būstų gyventojus kuo greičiau perduoti būstus, jei jie nusprendžia juose nebegyventi, S. Vidraitė atsakė, kad ne visada tą padaryti pavyksta.
– Raginame, tačiau yra įstatymai, kurių negalim nepaisyti, – „Tauragės žinioms“ sakė S. Vidraitė.
Kol kas neaišku, ar būstas, kuriame įsikūrė V. Pozingytė, greitu metu bus gyvenamas, nes moteris, atėjusi jo apžiūrėti, negalėjo to padaryti. Šiuo metu V. Pozingytė eilėje socialiniam būstui gauti – dvidešimta.
Deja, specialistė negalėjo atsakyti, kiek šiuo metu rajone yra negyvenamų socialinių būstų, kodėl jie tušti, į kitus „Tauragės žinių“ klausimus, teisinosi, kad neseniai dirba savivaldybės administracijoje, o paprašius tą padaryti skyriaus vedėjos žurnalistei pasiūlyta raštu kreiptis į savivaldybės spaudos atstovę. Mat kalbėtis su visų rajono redakcijų žurnalistais savivaldybės administracijos darbuotojams uždraudę rajono vadovai.
Klausimus savivaldybės spaudos atstovei Izolinai Turauskienei išsiuntėme, tačiau mero sekretorė paaiškino, kad ji šiuo metu atostogauja ir jos niekas nepavaduoja. Taigi ir atsakymų laukti beprasmiška.
Kreipsis į Vaiko teisių tarnybą
Vakar, kai straipsnis jau buvo parengtas spaudai, į „Tauragės žinių“ redakciją dėl V. Pozingytės ir jos bėdos kreipėsi šią moterį gerai pažįstanti tauragiškė.
– Mūsų vaikai kartu mokosi, puikiai žinau apie šios moters bėdą. Buvau dėl to nuvykusi į savivaldybės Vaiko teisių tarnybą, tačiau specialistės tikino jai negalinčios padėti. Skaudu to klausytis. Ši sunkiai ir dorai gyvenanti moteris ir jos vaikai tikrai negali gyventi su psichiškai neįgaliu vyru, vaikams gresia rimtas pavojus, nesuprantu, kaip valdininkai gali būti tokie abejingi, – jaudindamasi kalbėjo moteris.
Ji tikino padėsianti V. Pozingytei surašyti kreipimąsi į respublikinę Vaiko teisių tarnybą.
