Rūta BALSERIENĖ
1954 m. laidos abiturientė
Ir vėl diena, kai baugščiai ir gražiai galbūt anksčiau nepastebėtas išauš rytas. Ir jausmas toks, kad ateita į klasę iš paskutinio sapno – iš vaikystės. Mes, 1954 metų laidos Tauragės I ir II vidurinių mokyklų abiturientai, po 60 metų vėl kartu. Birželio 21 dieną renkamės Atgimimo aikštėje, prie fontano, „Taikos“ paminklo.
Dvylika susitikimų – toks mūsų kraitis. Džiaugiamės galėdami susitikti tryliktą kartą. Sunku papasakoti, kokios emocijos užplūsta apkabinus draugus. Jaučiamės bejėgiai viską išsakyti, dar kartą už viską padėkoti.
1946 m. buvome Tauragės valstybinės gimnazijos pirmokai, o 1949 m. gimnazija, pavadinta 1-ąja vidurine mokykla. 1950 m. septynmetėje mergaičių mokykloje atidaryta 8-oji klasė, mokykla pavadinta 2-ąja vidurine mokykla.
Pirmasis pokario dešimtmetis iš tiesų buvo sudėtingas. Gal sunkumai, nepritekliai mus užgrūdino, sutelkė į darnų būrį. Iš didžiulės klasės 1954 m. baigė tik 17 mergaičių. Tai buvo pirmoji mergaičių vidurinės mokyklos laida. Ne vienai teko tremtinės dalia. Prisimenu, kai vieną rytą atėjusi į klasę suole likau viena – mano draugę Teresę Mozerytę (vėliau Bertašienė) kartu su šeima ištrėmė į Sibirą. Ne vienai teko slapstytis, kad neištiktų toks pat likimas.
Mūsų bendraklasiai berniukai liko 1-ojoje vidurinėje mokykloje, tačiau artimai bendravome visus mokyklinius metus. Abiejų mokyklų dvi klasės rengė bendrus vakarėlius, šokėjai sukosi bendrame ratelyje. Visas katalikiškas šventes švęsdavom slapta susibūrę, užsitamsinę langus. Kiekvienų mokslo metų užbaigimui suorganizuodavom išvyką į kaimą, pabuvojom Kunigiškiuose, Kalpokuose, Tauruose, Lauksargiuose. Dažniausiai ten, kur gyveno kas nors iš klasės draugų. Keliaudavom ir pėsčiomis, ir dviračiais. Deja, ne visi juos turėjom.
Mus jungė šokis, daina, įvairiausi žaidimai. O, kad taip gražiai mokėtų linksmintis dabartinis jaunimas! Turėjome bendrą dramos būrelį, 11-oje klasėje suvaidinome didžiulį spektaklį „Brandos atestatas“. Jį parodėme ir gretimų rajonų moksleiviams, taip sukaupėme šiek tiek pinigėlių išleistuvėms. Abi klases vienijo graži Irenos Normantaitės ir Ervino Jurkšos draugystė, vėliau jie sukūrė gražią šeimą.
Pažvelgę į tuos prabėgusius metus, pastebėtume, kad buvo visokių valandų: ir skaudžiai žeidžiančių, laime ir ašarom spindinčių, ieškančių, tikinčių. Visais laikais jauni mėgsta krėsti išdaigas. Buvo ir be priežasties praleistų pamokų, ir dvejetukų. Būrelis draugių ir elgesio pažymį turėjom sumažintą iki ketverto už tai, kad nuėjom pašokti į kultūros namus. Kartą sugalvojom patrumpinti pamokas. Kadangi klasė buvo pirmame aukšte, per pertrauką išlipom pro langą ir pabėgom į pajūrį. Tačiau ypatingų sankcijų nepatyrėm: ir mokytojų nuotaika, matyt, buvo pavasariška.
Kaip svarbu mokykloje mokytojo ir mokinio bendraautorystė. Ją ypač jautėme mūsų mokykloje. Tie bendri vakarai padėjo visus suvienyti tarsi į darnią šeimą. Kartu polką trypė ir mokytojai – mūsų vyresnieji draugai. Žinoma, buvo visko. Būdavo, istorijos ar fizikos mokytojas vakarėlio metu gerai pašokdina, o pirmadienį būtinai paklaus ir šypsodamasis įraitys dvejetą. Kitą dieną atsirasdavo ir labai geras pažymys. Tai vis jaunų šėlionės.
Paskutinius du susitikimus mes jau nebeturėjome savo mylimos auklėtojos Danutės Steponaitienės. Gal likimas taip tampriai surišo su auklėtoja, kadangi buvome vos ne bendraamžės. Ji visas mylėjo vienodai, labai mumis rūpinosi. Šalia mokslo žinių dosniai dalijo savo žmogiškus, taurius jausmus. Džiaugėmės matydamos auklėtoją gražią savo dvasia ir širdimi.
Vis dėlto užvėrusios mokyklos duris ten palikom dalelę širdies. Išsaugojom iki šiol po trupinį to, ką pasiėmėm iš mylimų mokytojų R. Milkauskienės, M. Jasaitytės, A. Butikienės, T. Jafetos, T. Frydman, E. Zaborskaitės, J. Šebedos, P. Vaičiulio, A. Norušienės ir kitų. Tik šiandien suvokiame, kad mokykloje buvo gera.
Likome tik 14. Seniai nėra tarp mūsų farmacininkės Elenos Jonikaitės-Augustavičienės, medikės Genės Rančytės-Jurkutaitienės, mokytojos Stasės Šermukšnytės-Stonienės.
Turime keletą ištikimų klasės draugių, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių kartu nebaigė mokyklos, bet į susitikimus mielai atvyksta. Tai Lena Usvaltaitė-Barkova, Vida Svirskytė-Kantauskienė, Elvyra Venckutė-Pakštienė, Sigita Gedminaitė-Šimonėlienė. Vienintelė iš klasės Laima Candarytė-Goldina sukūrusi šeimą išvyko gyventi į Kaliningradą ir paskutiniuose susitikimuose nedalyvavo, net neatsiliepė.
Skirtingos kiekvienos mūsų biografijos, visos atkakliai siekėme mokslo, dauguma baigė aukštąsias mokyklas. Specialybės labai įvairios. Vos ne pusė baigė pedagogikos mokslus. Gabios matematikai Zosė Jancevičiūtė-Bernotienė, Bronelė Šeputytė-Dervinskienė visą darbo stažą susikrovė mokydamos vaikus matematikos. Stasė Šermukšnytė-Stonienė, Irena Tereikytė-Pužienė, Genutė Dargelytė-Urbonavičienė – gamtos, geografijos mokytojos, aš ir Zosė Skablaukaitė-Bražienė – lituanistės. Gražina Lazauskaitė-Žaliauskienė baigė medicinos mokslus, dirbo Kauno medicinos institute dėstytoja, docentė. Irena Normantaitė-Jurkšienė pasirinko geologiją, dirbo Mokslų akademijos Geologijos skyriuje. Valerija Bartkutė-Šimkienė, Gražina Grybaitė-Maksimovienė – inžinierės, Birutė Malakauskaitė-Šimkienė baigė prekybos mokslus Maskvoje. O kiek skaičių kalbos vingrybių teko perprasti Adolfinai Šatkutei-Savickienei ir Antaninai Mozerytei-Daugirdienei.
Reikia pastebėti, kad visos iki vienos sukūrė šeimas, augino vaikus. Deja, likimas negailestingas. Šiuo metu daugelis palydėjo amžinybėn savo brangiausius žmones. Bet iki graudulio gera žinoti, kad mes stengiamės kuo galime viena kitai padėti, kai reikia, pasirūpinti.
Taigi atsiliepdamos į laiko kvietimą visos bėgome, skubėjome. Širdis negali patikėti, kad tiek metų praėjo. Būna dienų, kai padangė atrodo vaiskesnė, žemė gražesnė, veidai mielesni. Dažniausiai turbūt, kai žmogui gera. Norėčiau, kad tas jausmas aplankytų visus susirinkusius senus draugus birželio 21-ąją gimtojoje Tauragėje.
„Ak, kaip greitai žmogiškos nudyla dienelės“, – sakė didysis mūsų poetas Kristijonas Donelaitis. Iš tiesų amžinos jaunystės eliksyro nesuradom. Džiaugiamės brangiausia dovana – gyvenimu. Juk gražų laikmetį išgyvenam šiandien.
***
Brangūs klasės draugai, į dviejų 1954 m. laidos klasių – mergaičių ir berniukų – susitikimą renkamės birželio 21 d., 13 val., Tauragėje, Atgimimo aikštėje, prie fontano, „Taikos“ paminklo. Veiksime tai, ką nutarsime. Nuo 16 val. svečiuosimės Tauragės kultūros rūmuose, kavinėje „Arfa“.
Iki pasimatymo.
